Portugalija. Kelionė mašina į Europos pakraštį prie Atlanto. 6 - 7 diena.

     Rytinis prabėgimas palei Atlantą ne tik kojom sėkmingas, bet ir akims – užtikau sendaikčių turgų, matyt, trečiadieniais veikia. Išsidėlioję savo prekes prekeiviai šnekučiuojasi bepradedančios lįsti saulės fone, sustojus paklausti dėl prekės  ateina šalia esantys pasidomėti, kas, ko nori, „padeda“ susikalbėti portugališkai... Sudėtingas tas susikalbėjimo procesas, kai portugališkai tik obrigado (ačiū) moki, bet visgi suderėjau ir įsigijau antikvarinę portugališką vazelę. Daugiausiai pastangų pareikalavo aiškinimas, kad dabar nepasiėmusi pinigų, bėgioju, kad greit grįšiu namo pasiimti ir atgal ateisiu susimokėti. Jergau, rodant beliko tik špagatą padaryti...

     Visą „apsidžiaugusią“, kad pavyko sandėris su vietiniais, išvežė į Portą.  Šįkart mašiną palikome požeminėje aikštelėje pačiame miesto centre. Stovėjimo kaina  7,65 eurai (už 4,5 val.).

      Pirmas aplankytas objektas – Tore dos Clerigos - bažnyčia su bokštu, kuri puikiai tarnavo kaip orientyras vaikštant po senamiestį. Tai barokinė bažnyčia, turinti beveik 76 m varpinės bokštą.

      Aplankyta Palacio das Cardosas, Estacao de Sao Bento (stotis, kuri puošta  tradicinėmis portugališkomis glazūruotomis keraminėmis plokštelėmis azulechomis (dviem tūkstančiais)).

      Taip pat Igreja Sto. Ildefonso (Anot mažojo, bažnyčia prie balandžių po ledų, nes šalia jos labai garbingo amžiaus senukas lesino balandžius, kurie visiškai nebijo žmonių), Camara Municipal do Porto (aikštėje staliukai su metalinėm kėdėm prisėsti pailsėti; nusinešimo problema išspręsta vienos kojos prikabinimu prie plytelių;), pakeliui į apžvalgos aikštelę aplankyta Mosteiro S. Bento da Vitoria bažnyčia,toj pačioj gatvėj kita bažnyčia Museu Igreja da Misericordia. Gatvės gale - apžvalgos aištelė, matos visas Porto senamiestis prie upės. Pasimėgauta portugališkais pyragėliais Pastel de Nata, kuriuos, sako, pagal slaptą receptą skaniausiai kepa Lisabonoje šv. Jeronimo vienuolyne.

      

     Po istorijos muziejaus, pakilom į parką Paltacio de Cristal ir viršutine gatve grįžom į senamiestį, praėjom Santo Antonio ligoninę ir bažnyčias, tarsi sulipusias iš dviejų dalių, Igreja dos Carmelitas (vienuolių moterų) ir Igreja do Carmo (vienuolių vyrų) . Iš pirmo žvilgsnio, jos sujungtos, bet, pasirodo, tarp jų yra vieno metro pločio namas, kuriame dar visai neseniai  (gal prieš ketvirtį amžiaus) gyveno žmonės. O namas tam, kad bažnyčios viena su kita negalėjo turėjo bendros sienos, tatai skirtingų lyčių vienuolių skaistybei būtų grėsmė.

      Kad nebūtų per trumpas pasivaikščiojimas, nukulniavome dar ir į parką Jardins do Palacio de Cristal. 

      Na, ir jei atvažiavome tiltu Ponte de D. Luis I (Luišo Pirmojo tiltas), tai išvažiuodami pravažiavome tiltu Ponte do Infante.

Nueiti 7,21 km.

       Pakeliui namo užsukom melionų, abrikosų, papajų, paciflorų... Egzotika. Įdomu, viena valgysiu, ar dar bus prisijungiančių?..

7 diena

      Tinginio diena. Tikriau – tradicinio maisto ragavimo diena. Buvome nusprendę pirmiausiai ragauti francesinha sumuštinius Luso Africano užkandinėje, kuri yra Ovar. Deja, kaip tyčia, ji visą dieną nedirba. Tad pasigrožėję pačiu miestu važiavome į Sao Jacinto miestelį, kuris yra visai netoli mūsų apsistojimo vietos, tik 14 km. Ten restoranas „Peixaria“, kuris iš išorės tikrai nepanašus į restoraną, tačiau patiekalai vykę. Ragavome žuvį (ešerį, sardines), desertus. 

     Ryt kylam kiton vieton, arčiau Lisabonos.

Laima

Portugalija. Kelionė mašina į Europos pakraštį prie Atlanto. 5 diena.

    Ankstus rytas Torreira miestelyje, įsikūrusiame panašioje vietoje, kaip mūsų Nida. Koks malonumas prasibėgti tuštutėle Atlanto pakrante... Aišku, palodau vietinius šuniukus, kurie atsipūtę drybso savo nedideliuose kiemukuose, apsupti žydinčių krūmų ir sukulentų.  Pavandenyne (keistas kažkoks žodis, bet juk nesakysi pajūryje...) nė vieno žmogaus, tik žuvėdros. Portugalams septinta valanda ryto, matyt, dar labai ankstus metas.

     Po pusryčių nusprendžiam, kad eiti priiminėti saulės vonias dar anksti, nes temperatūra tik 18 laipsnių ir pučia gan šaltokas vėjas, tad sėdę į mašiną nukankame į prekybos centrą apsirūpinti šviežia mėsa, duona. Galutinė suma, kurią už tokius pačius pirkinius būtume sumokėję namie, buvo mažesnė... Įdomu, kokie portugalų atlyginimai...

     Po to pietūs ir paplūdimys. Nepasimaudysi, gali tik vos įlipęs bangas pagaudyti, nes bangų trauka didelė. Porą valandų relakso prabėga greit. Ilgiau nebegalim, nes pečiai šaukia: „Gana!“

       Kadangi Portas netoli, apie 30 km.,  tad vakarop ten ir atsiduriame. Mašiną paliekame stovėjimo aikštelėje devynių aukštų, o patys patraukiame pėstute per Gustav Eiffelio kolegos Teofilio Seirigo projektuotą Liudviko I- ojo (mūsų vadinamą eifelinį) tiltą pirmu aukštu į senamiestį, grožėdamiesi  grasiuoju spalvinguoju Ribeira kvartalu. Tiltas siekia 60 metrų aukštį ir yra 353 m ilgio. Pasiekiame Porto katedrą, kuri, kaip sako, pradėta statyti 5 amžiuje, o baigta tik 13 amžiuje. Kadangi tiek laiko statyta, savo architektūrinių detalių įvairove skųstis negali.

      Apsukę aplink ją ratą, tiltą pereiname viršutiniu aukštu, kur važinėja ir tramvajai. Nuo čia atsiveria neįtikėtinai gražus Porto senamiesčio ir Douro upės vaizdas. Perėjus tiltą yra galimybė į apačią nusileisti funikulierium, tačiau tas malonumas nėra pigus, šeimyninis bilietas 20 eurų. Mes nusprendėm geriau ledų nusipirkti ir eiti pėstute, juolab, kad ne taip ir aukštai nusileisti, panašiai, kaip iš devinto aukšto. 

     Susimokėjom už mašinos stovėjimą ir iš pirmo aukšto pakilę į devintą tam, kad galėtume išvažiuoti, nusileidžiame ta pačia gatvele, kuria leidomės pėsčiomis. Siauroka gatvelė, prasispraust didesnei mašinai tarp ten dar pastatytų ne taip ir jauku.

     Dar yra laiko, aplankome ir .. pilį. Nedidukė gynybinė pilis prie pat vandenyno Castelo do Queijo (Forte de Sao Francisco Xavier), pastatyta 17 amžiuje. Sako, buvo pramintas „Sūrio fortu“, nes  pastatyta ant akmeninės kalvos, kurios forma primena didelį sūrio gabalą.

      Ryt grįšime  vėl į Portą. Dar daug lieka nelankyta.

Laima