Kaip bendrauti, kai nėra apie ką kalbėti?

 

Iš šalies atrodo, kad bendrauti turėtų būti itin lengva. Tačiau, su kuo bebendraučiau, man palaikyti pokalbį yra iššūkis. Man rūpi, man įdomu, bet nemoku to parodyti, nemoku išsireikšti, išrutulioti pokalbio, kad jis būtų ne toks paviršutiniškas. Aišku, labai priklauso ir nuo žmogaus su kuriuo bendrauju. Karts nuo karto sulaukiu klausimo, ar verta iš vis palaikyti ryšį jei nėra apie ką kalbėti? Kalbėti apie nieką man, paprasčiausiai, neįdomu. Jei santykiai džiugina, aišku verta! Bet, tada kyla klausimas, kaip bendrauti, kai nėra apie ką kalbėti?

Aktyvios veiklos kartu ne tik geriau užsifiksuoja atmintyje, bet ir sukuria erdvę kurioje vystosi pokalbiai apie dalykus, kurie šiaip į galvą nė nešautų. Bendros išvykos, naujos patirtys... Jei pokalbiai ir nesirutulioja, juk smagu kartu patirti ar pamatyti kažką įdomaus, naujo.

Per kelias dienas, gyvenant kartu, galima pamatyti vienas kito buitį, kasdienius įpročius, o su laiku jie juk keičiasi.

Deja, ne visada išeina pakankamai bendrauti gyvai, tačiau virtualus bendravimas, klausimai kaip sekasi ir ką veiki, irgi ne visada produktyvus būdas palaikyti ryšį. Telieka žaisti:

Apsikeisti klausimais. Sutarti taisykles (pvz. klausimai "O tu?" draudžiami) ir atsakius į klausimą paklausti kitokio klausimo. Jei sunku sugalvoti klausimus, internetas pilnas pavyzdžių: rimtų ir komiškų.

Apsikeisti akimirkomis iš kasdienybės. Manau daugelis vis kažką nufotografuojame ar nufilmuojame kiekvieną dieną, tais kadrais galime pasidalinti ir su draugais ar šeimos nariais, kad ir kokie banalūs ir nereikšmingi atrodo, tai vis tiek kito žmogaus įtraukimas į savo gyvenimą. Smagiau, kai dalinasi abi pusės.

Apsikeisti meninėmis nuotraukomis. Dar reiks išbandyti, bet, kai man patinka fotografija, manau būtų smagu nufotografavus pagal pateiktą užduotį (ne tik ką, bet ir kaip), užduoti kitokią užduotį fotografijai. Tokiam žaidimui, tikriausiai, abi pusės turėtų domėtis fotografija.

Iš musės padaryti dramblį. Žmonės mėgsta į klausimus atsakyti trumpai. Juk klausimą "Kaip sekasi?" tikrai atsako vienas žodis "Gerai." Jei abi pusės atsako vienodai, tai pokalbis kaip ir baigtas, taip? Reikia atsakyti į klausimą kuo smulkiau ir pasismulkinti (klausimais) į kito žmogaus atsakymą. Atrodo savaime suprantama, ne? Man visad reikia priminimo.

Bendravimo būdai, kurie MAN neveikia, bet gal kitiems tiktų?

Dalintis straipsniais ir juos aptarti. Tikrai vertinu, kai žmonės dalinasi jiems įdomia informacija. Ar informacija, kuri jiems atrodo, kad man naudinga/įdomi, deja aš jiems neturiu laiko. Jei man reikia info, tai  aš paklausiu ar susirandu internetu pati... Jei laiko yra, kodėl gi ne?

 

Žaisti virtualius žaidimus. Nors pati tam laiko nerandu, iki šiol atsimenu virtualų žaidimą šachmatais, kurį pasiūlė vienas iš mano draugų. O susitikus gyvai, stalo žaidimai visada užpildys nejaukią tylą. 

 

Kur suaugusiam ieškoti draugų?

 

Palikus gimtinę, tikrai sunku savo metų socialinį gyvenimą sutalpinti į porą savaičių Lietuvoje. Gal jau laikas susikurti socialinį ratą ir čia, Anglijoje? Oh, hiperbolizuoju. Turiu draugių bei pažinčių ir čia, tik kad atstumas varžo. Man reikia bent kelių draugų savam rajone! Kitaip visai užkirmysiu namuose... Tad, kyla klausimas, kur suaugusiam ieškoti draugų?

Kai esi vaikas, paauglys, kai esi studentas ar darbuotojas įmonėje su daug aktyvių draugiškų asmenybių, esi nuolat apsuptas žmonių, tad rasti potencialių draugų tikrai ne problema. Bet kur ieškoti pažinčių jei natūraliai susiklosčiusios aplinkybės nesukuria sąlygų sutikti naujų žmonių? Dirbant iš namų, dirbant itin mažoje įmonėje, išėjus į vaiko priežiūros atostogas... 

Štai kelios mano idėjos:

Ne kartą pasiteisinęs būdas pažinčių ieškoti internete. Socialiniai tinklai, virtualios grupės, forumai. Nebūtina iš karto rašyti žmogui asmeniškai, kas gali būti ne itin jauku, užtenka dalyvauti pokalbiuose, kelti klausimus, arba, kaip aš esu darius, viešai paklausti ar būtų norinčių užmegzti pažintį ir laukti žinių. Virtualus pažinčių užmezgimas tikrai veikia ne tik ieškant antrosios pusės, bet ir paprasčiausių draugų.

Savanoriaujant įvairiose organizacijose. Savanorystė suteikia sąlygas susitikti su daugybe įvairių žmonių. Iš jų, su viena stipresnius, su kitom šaltesnius, bet santykius palaikau jau kelinti metai po savanorystės pabaigos.

Sporto klubuose. Nekalbu apie individualius užsiėmimus, kalbu apie grupines veiklas sporto klubuose. Aišku, yra asmenybių, kurios ateina tiesiog sportuoti, bet, manau, tikrai atsiranda viena kita atvira naujoms pažintims ar net draugystei. Kai sportavau, buvau suinteresuota tik sportu, sekantį kartą reiks užmegzti ir pažinčių.

Kursuose. Žinoma, šiuo metu daugybė kursų vyksta nuotoliniu būdu. Pigiau, patogiau, sutaupo daug laiko, kai niekur nereikia važiuoti ar taikytis prie nustatytos valandos. Bet, Covid varžymams susilpnėjus, laikas pasiieškoti grupinių susitikimų mėgstamų veiklų klausimais. Tikrai verta.

Draugės/-o draug(i)ų susibūrimuose. Visada norėjau grupės draugų, kaip seriale "Draugai", suartėjus su draugės draugėmis/draugais, tai būtų visai realu. Na, pirma reikia susirasti tą draugę savam rajone, o tada jau muilintis į jos draugų ratelį.

* Tik tėvams. Vaiko darželyje/mokykloje. Užtenka apsikeisti kontaktais su vaiko geriausio draugo tėvais ir suorganizuoti susitikimą, kad vaikai daugiau laiko praleistų kartu... Ką gali žinoti, gal ne tik vaikai gali būti draugais?

Aistė

Kaip pasirinkti tinkamus draugus?

 

Ar pameni vaikystę? Kaip tada buvo lengva susirasti draugų.. Draugų, su kuriais santykius, tikriausiai, palaikai iki šiol (o gal vėl?)! Kai niekas niekam nieko neprivalo, lengva prisirišti prie žmogaus būtent tokio, koks jis yra, ir labai sunku paleisti. Kodėl gi taip nepasielgus ir dabar? Žinoma, nenori bet ko savo artimųjų rate, tad kaip pasirinkti tinkamus draugus neapkraunant jų savo nerealiais lūkesčiais?

Negaliu pasakyti KOKIUS žmones reikia rinktis į draugus, juk kiekvieno skonis skirtingas. Negaliu pasakyti, kokios savybės turi išryškėti, kokie charakterio bruožai turi vyrauti. Nežinau, kiek esu kompetetinga sakyti, KAIP tinkamai pasirinkti draugus, bet, manau, kad mano asmeninis pavyzdys gali praversti apie tai galvojant, todėl labai noriu juo pasidalinti.

 

Reikia apsibrėžti, ko tikiesi iš draugystės. Dažnai nusiviliam draugais, kurie nepatenkina mūsų lūkesčių apie kuriuos nė patys nežinojome... Gali pagalvoti apie sritis, kuriose norėtum, kad tas draugas labiau dalyvauti, išsikelti draugystės tikslą ar kelis. 

Gerai būtų apsibrėžti, kokio draugo norisi. Nebijok susirašyti visko, kas sukasi galvoje. Aišku, su laiku nusivilsi, nes, pripažink, tau pačiam toli gražu iki tokio draugo. Bet vėliau susivoksi, ką tau išties reiškia tikras draugas.

Būtina atkreipti dėmesį į santykių balansą. Sveikuose santykiuose abi pusės turi ne tik duoti, bet ir gauti (kalbu labiau apie dvasinius dalykus). Tikriausiai kiekvienas tai žino teoriškai, tik žinoti neužtenka... Svarbu pritaikyti ir praktikoje. Tiesa, kad gauti, reikia nesivaržyti pasiimti! Su tinkamais draugais, tai tikrai, nebus problema. 

Prieš bandydamas megzti naujas draugystes, būtinai pagalvok, kaip kiti žmonės turėtų elgtis, kad taptu tavo draugu. Tikrai neužtenka spragtelėti pirštais ir geriausi draugai su bet kuriuo pasirinktu žmogumi. Tikrai reikia įdėti pastangų, ypač įpusėjant trečią dešimtį ir vėliau.

Tinkamų santykių kūrimo procese svarbiausia atvirumas, visa kita tik detalės. Išsiaiškinus, kokie mes esame, kas slypi mūsų viduje, nereikia bijoti ar gėdytis to pateikti kitiems. Be to, kad daugelis žmonių vertina atvirumą, tik būdami savimi galime pritraukti mums tinkamus asmenis ir atstumti netinkamus. Tiesa, tai reiškia, kad ne mūsų rankose, kurie asmenys pasiliks mūsų gyvenimuose, kurie išeis. Bet geriau visi tinkami, nei draugai tik iš pareigos. Be to, kad karts nuo karto pabendrauti, nebūtina būti artimiausiais draugais.

 

Ryškesni asmeniniai pavyzdžiai:

Vieną dieną susivokus, kad neturiu draugų, pasijutus vieniša, nepabijojau tuo pasidalintu su aplinkiniais. Tinkami žmonės susirūpino ir ėmėsi veiksmų spręsti problemai. Mėnesių mėnesius klausė mano besikartojančių aimanų, komentavo, klausinėjo, dėjo visas pastangas, kad išsikalbėčiau, kad pasijausčiau ne tik reikalinga, bet ir vertinga. Jau kelinti metai laikau juos artimiausiais. Kiti nesureagavo, gal nesuprato manęs, gal tiesiog nesureikšmino problemos. Tai niekaip neįtakojo mano požiūrio į juos. Pasirinko prastą poziciją tie, kurie įsižeidė, supyko ir atsiribojo, nes nu, jei jie netinka tokie kokie yra - tai ir nereikia. Mat viskas sukasi tik apie juos. Aš suprantu, kad kiekvienas sau esame pasaulio bamba, kiekvienas turime savų problemų, bet juk akivaizdu jog tokie yra ir visi kiti...

Buvo mano gyvenime toks periodas, kai atsiribojau nuo visų žmonių, kurių santykiai su manimi atrodė atmestini. Kurie vertė abejoti mūsų santykių tęstinumu man nustojus inicijuoti bendrystę. Su dauguma be didesnio diskomforto ryšys visai nutrūko, bet atsirado vienas kitas, kurių niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Tiems žmonėms raštu išdėsčiau visas nuoskaudas, dvejones ir lūkesčius jų atžvilgiu. Užteko jų reakcijos, pasiteisinimų, kad išsisklaidytų tarp mūsų tvyranti įtampa. Pokyčių elgesyje su manimi, kad abejonės išnyktų. Ir nebesvarbu, kas pirmas inicijuoja bendrystę ar kaip dažnai susisiekia. Svarbu, kad viskas išsakyta, mūsų pozicija aiški.

Išaušo diena, kai visi ir viskas pasidarė neįdomu, nuobodu. Kai neturiu ką pasakyti ir užknisa klausti tų pačių banalių klausimų. Kai geriau pasislėpsiu po antklode, nei susitiksiu arbatos puodeliui ar trinsiu tuos pačius šimtus kartų išvaikščiotus takus. Trumpai pasakius, turiu problemų. Tinkami žmonės supranta, nepriima asmeniškai, suteikia erdvės, stengiasi praskaidrinti mano dienas įdomesnėmis temomis, nuotaikingais savo gyvenimo įspūdžiais, kartu veikiant kažką nekasdieniško ar bent jau aplankant dar nelankytas vietas. Jie neįpareigoja manęs palaikyti ryšį, vien dėl to, kad vyrauja idėja jog draugai taip turi elgtis. Kaip elgiasi netinkami žmonės, dar nepastebėjau, nes pati pakliuvus į tokią situaciją, nebesureikšminu/nepriimu asmeniškai, kaip anksčiau, kad žmogus dingsta ilgesniam laikui ir niekas nesiskundė.

Aistė

 

Kaip suaugusiam užmegzti draugystę?

 

Prieš kelis metus kiekvienam sutiktam deklaravau, kad neturiu draugų. Nežinojau ką daugiau daryti, apart skųstis nemalonia padėtimi. Buvo be galo baisu suvokus, kad aš visai viena, nes įpusėjus trečią dešimtį, naujų, taip reikalingų santykių užmezgimas atrodė tiesiog neįmanomas... Juk visi tokiam amžiuje jau turi nusistovėjusius draugų ratus ar bent jau tuos vienintelius geriausius draugus, kurių iškeisti ar papildyti nė mintis nekyla. Bet štai - vienos rankos neužtenka suskaičiuoti žmonėms, kuriuos dabar laikau draugais! Dabar aš esu tas žmogus su nusistovėjusiu draugų ratu, kuriam nė nekyla mintis juos iškeisti ar papildyti. Bet, kadangi turiu patirties būvimo visai vienai už tokio rato ribų, noriu pasidalinti mintimis, kaip gi galima būtų tapti mano draugu\-e?

Rodyk iniciatyvą. Aš turiu, ką pasikviesti kavos. Turiu, ką pasikviesti pasivaikščiojimui. Turiu su kuo papramogauti, su kuo pakeliauti... Aš tikrai turiu kam išsikalbėti! Pareiškimas, kad bet kada išklausysi, tavęs automatiškai prioritetu nepadaro. Aš ir taip nespėju pasipasakoti visiems, kuriems noriu. Rašyk, kalbėk, siūlyk, nes kitaip apie tave galiu nė nepagalvoti. Ne dėl to, kad tu kažkuo netinkamas, bet dėl to, kad prioritizuoju artimesnius, labiau mano gyvenime figūruojančius žmones. Natūralu!

Sudomink. Man neįdomu kaip tau sekasi, man tu svetimas. Man neįdomu klausyti apie tavo vaikus, apie buitį, apie tau nepatinkantį darbą, apie šeimynines dramas ar kaip aukojiesi dėl draugų, o jie tavęs neįvertina... Prisiklausius tokių istorijų esu tiek, kad man jau jos visos vienodos. Papasakok man apie savo gyvenimo kelią ir kaip jis įtakojo tavo asmenybę? Pasidalink su manimi savo didžiausiomis svajonėmis ir ką darai, kad jų pasiektum? Pasakyk man kažką, ko niekam dar nesi sakęs... 

Būk naudingas. Tikrai nekalbu apie materialinę naudą. Manęs nenupirksi. Naudą matuoju (taip, santykius analizuoju ir matuoju) tuo, kiek ir kaip efektyviai žmogus dalyvauja mano gyvenime, kaip stipriai prisideda jis prie mano asmeninio ar profesinio tobulėjimo, kokius jausmus sukelia pokalbiai, praleistas laikas kartu... Kaip greitai jo pasigendu! Kuo naudingesnis žmogus, tuo labiau aš jį pati įtraukiu į savo gyvenimą, jei tik jis nori. Be viso to, tavo figūravimas niekuo neišsiskiria iš atsitiktinių susitikimų su visiškai svetimais žmonėmis, kurie nėra ir nebus prioritetas.

Ne visiems nuskyla dar ankstyvoje vaikystėje susirasti nerealius draugus ir su jais palaikyti artimus santykius iki grabo lenta išskirs... Keičiamės mes, mūsų interesai ir prioritetai, keičiasi aplinkybės ir galimybės... Santykiai įsižiebia ir su laiku išblėsta. Nereikia liūdėti dėl to, kas baigėsi, reikia vertinti tai kas buvo ir judėti į priekį. Būdai, kaip tapti mano draugu/-e, tik naudingas pavyzdys, kuris turėtų padėti susirasti tikrų, ilgalaikių draugų tiems, kurie šiuo metu susiduria su vienišumo problema.

 Aistė

Kodėl svarbu pažinti mus supančius žmones?

 

Vieną dieną mane pasiekė teiginys, kad esame kelių savo artimiausių žmonių vidurkis. Pradėjusi savo aplinkoje ieškoti savęs, radau iš ties daug panašumų. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Ši patirtis leido man suvokti, kad, pažinti mus supančius žmones, yra be galo svarbu. Kodėl?

Mes esame socialios būtybės ir norime to ar ne, bet, dažniausiai, gyvename žmonių apsuptyje. Vienus pažįstame geriau, kitus mažiau, o kažką tiesiog išskiriam iš minios, ne visada žinodami jų vardus. Retas iš mūsų renkasi žmones su kuriais leisti laiką. Dažniausiai pasitenkiname tais, kurie, be didesnių pastangų, visada šalia. Dauguma nė nesigiliname į mus supančius žmones. Nesigiliname, nebent tai daryti priverčia situacija. To pasekoje, niekada iki galo nepažįstame tų, kurie stipriai įtakoja mūsų gyvenimus. Nematome kokią įtaką jie daro savo žodžiais ir veiksmais.

Analizuodama mane supančių žmonių žodžius, veiksmus ir lygindama juos su savaisiais, aš įsitikinau, kad ne veltui yra pasakymas “pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu, kas tu esi”. Tiek iš to unikalumo, taip? Žinoma, mus labiausiai traukia tie žmonės, kurių esminės vertybės dera su mūsiškėmis, net jei jų nesame apsibrėžę. Aš manau, kad būtent taip mūsų gyvenime atsiranda vienas kitas iš tiesų artimas ir labai geras draugas. Tačiau, dažniausiai, esame priversti leisti laiką su visiškai su mumis nederančiais žmonėmis. Mokykla, universitetas, užklasinė veikla, darbas, kartais net šeima. Ir norime to ar ne, kuo daugiau bendraujame su jais, tuo daugiau savybių iš jų perimame.

Mūsų gyvenimuose pasitaiko įvairiausių žmonių, kurie atlieka didžiulį vaidmenį formuojant mūsų asmenybes, o mes nė nežinome, kokį rezultatą jie palieka. Ir iš tikro, kaip galima žinoti, kas kokią įtaką mums daro, jei nesistengiam iš ties pažinti tų, kurie dalyvauja mūsų gyvenimuose? Jei į savo kasdienybę įsileidžiame visus, kas parodo didesnį susidomėjimą, ir matom tik tai, kas mums iš ties rėžia akį, visa kitą užliedami savo interpretacijomis ir lūkesčiais? Nė nežinom, kuris, iš aplinkoje esančių žmonių, daro gerą įtaką, o kuris blogą...

Domėtis kitais reiškia augti pačiam. Kad pažintume save, kad įžvelgtume savo stiprybes ir silpnybes, kad suprastume ar judam mums priimtinu gyvenimo keliu, mes turime domėtis mus supančiais žmonėmis. Turime stebėti, klausti, gal būt net pasistengti juose įžvelgti save. Mes turime analizuoti jų mintis bei veiksmus ir pasidaryti išvadas.

Svarbu pažinti mus supančius žmones tam, kad galėtume pamatyti save iš šalies, tam, kad išgrynintume savąjį aš. Kad galėtume apsupti save žmonėmis, kurie sustiprintų mūsų pliusus ir atsvertų mūsų minusus. Tuo pačiu palaikyti atstumą nuo tų, kurie, sąmoningai ar ne, gadina mus ir savo įtaka tempia mus žemyn.

Aistė

Diagnozė: Aleksitimija

 

Ar kada esi ieškojusi sau diagnozės internete? Nesvarbu, ar tai pagal fizinius ar pagal psichinius simptomus, tikriausiai esi. Tikrai ne vieną kartą girdėjau juokelį, kad pagal internete rastus rezultatus, žmogus jau turėtų būti miręs. Karts nuo karto, kai atrodo, kad su manimi tikrai kažkas negerai, pagooglinu ir aš...

Aleksitimija (anglų kalba - alexithymia), kažkur rašė, kad tai nėra liga, tai tik asmenybės bruožas. Tebūnie tai tik, galimai, mano asmenybės bruožas. Jei yra žodis apibūdinantis būseną, kurioje mano manymu esu, vadinasi tai natūralu. Taip? Tai reiškia, kad aš ne viena tokia ir pasidalinus savo mintimis neturėčiau likti visiškai nesuprasta. Taip? 

Aleksitimija, man artimi simptomai (šaltiniai čia ir čia):

• pyktis
• pasimetimas
• nesugebėjimas atpažinti ir apibūdinti savo jausmų ir emocijų
• nesugebėjimas susieti fizinių pojūčių su susijusiomis emocijomis
• nesugebėjimas atpažinti emocijas kituose ir į jas sureaguoti
• vaizduotės trūkumas
• logiškas ir griežtas mąstymo stilius, neatsižvelgiantis į emocijas
• prasti stresinių situacijų valdymo įgūdžiai
• mažiau altruistiška nei kiti
• atrodo tolima, griežta ir be humoro
• prastas pasitenkinimas gyvenimu
• nepatogumas
• tuštuma
• meilumo stoka
• panika

"Viskas skamba labai praktiškai" - draugė pakomentavo mano artimiausių kelių metų planus - "ar tu to tikrai nori?" - kilo klausimas. Mano atsakymas paprastas - nežinau. Gerai pagalvojus, aš nesu tikra, kad žinau, ką reiškia norėti. Pas mane labiau vyrauja "reikia". Didžiąją savo gyvenimo dalį plaukiau pasroviui. Gyvenau pagrinde taip, kad nejausti fizinio nepatogumo. Juk jei net fiziškai nepatogu, tikrai aišku, kad to nenoriu. Tiesa, tas nepatogumas retai kada buvo rodiklis atsisakyti. Dažnai nepatogiau buvo atsisakyti. O, kai pagaliau išmokau sakyti "NE", rodos ir gyvenimas prarado prasmę. Nuo to momento aš nieko nenoriu ir man nieko nereikia. Gal laikas vėl įprasminti savo gyvenimą, tik kitaip.

Kažkada maniau, kad mano emocijų paletė yra gana plati, juk verkiu kai liūdna, juokiuosi kai juokinga, jaučiu tuštumą krūtinėje, kai baisu ar neramu. Dažniausiai, kai jaučiuosi kalta, virpu ar tiesiog negaliu nustovėti vietoje, jei nekantrauju. Atradau aleksitimiją, kai googlinau, kodėl tuo metu jaučiausi tokia viskam apatiška, kodėl nejaučiu ilgesio, kodėl sutikusi man iš ties svarbius žmones jaučiuosi kaip viską automatiškai darantis robotas, kodėl vieninteliai žmonės kuriems natūralu pasakyti "myliu" yra mano vyras ir dukrytė, kodėl visi mano veiksmai kitų žmonių atžvilgiu yra - atsakomybė. 

Besigilindama išsiaiškinau, kad tai, ką jaučiu, yra tik fizinės reakcijos į tam tikras situacijas. Tai atrodo taip teisinga, nes, kad ir kas bevyktų su manimi fiziškai, viduje, rodos, visada tiesiog tuščia. Ko nejaučiu, tai yra tos emocijos kurios nekelia fizinių pojūčių. Anksčiau to nepastebėjau, matyt nesureikšminau. Emocijų įvardinimas visada buvo tik interpretacija atsižvelgiant į per gyvenimą surinktus faktus. 

Dažnai, įvardindama emocijas, sakau taip, kaip manau jog turėčiau jaustis arba taip, kaip manau, kad kitas žmogus norėtų jog jausčiausi, o ne dėl to, jog taip jaučiuosi. Skamba veidmainiškai? Manai, kad tokiu atveju mano žodžiai yra melas? Bet, jei meluočiau, tai tiesa būtų priešingi jausmai... O aš, manau, neturiu jokių. Apie tai kalbėdama jaučiu tuštumą krūtinėje ir nežinau ar tai kaltė, ar nerimas, ar baimė, ar kokia kita emocija apie kurią nė nepagalvoju. Atrodo neturiu jokių emocijų, nors, dažnai, automatiškai jas įvardinu, nė nesusimasčius, per daugelį metų išugdytas, nevalingas įprotis.

Žinau, kad kai kam iš šalies atrodau labai laiminga asmenybė. Dabar abejoju, kad sakydama jog esu laiminga tikrai tai turiu omenyje. Manau, man laimė - tai nepatogių fizinių jausmų nebūvimas. Kai esu laisva nuo primestų ar išsigalvotų atsakomybių, ribojimų, kai nereikia nerimauti, kad liksiu nesuprasta, kai nereikia skubėti. Matyt dėl to kalvų slėnio peizažas su puikia kompanija šalia, man teikia tiek pat laimės, kiek suorganizuota virtuvės spintelė namuose. Abiem atvejais galiu visiškai atsipalaiduoti, abiem atvejais žinau, kad esu priimama būtent tokia kokia esu, negalvoju apie tai, kas kelia nepatogius fizinius jausmus, o, tiesiog, mėgaujuosi vaizdu.

Aistė

 

Draugystė. Vieniems tai jausmas, man tai yra apibrėžimas

 

Kai esi vaikas, pavadinti kažką draugu yra ypatingai paprasta. Prieini, pradedi žaisti šalia ir vuolia - geriausi draugai. Be jokių kriterijų, be lūkesčių, be įsipareigojimų... Be baimių būti įskaudintam, išduotam, be baimės būti paliktam. Užtenka tiesiog malonių emocijų būnant kartu. Nesvarbu, kad dažniausiai draugystė trunka valandą, dieną, kelias... Mano penkiametė dukrytė kiekvieną dieną grįžus įvardija vis kitą tos dienos draugą. Net ir jos geriausias draugas, kai kuriomis dienomis būna draugas su kažkuo kitu, bet ne su ja.

Augdami santykiuose pradedame ieškoti prasmės. Darosi vis sunkiau naują žmogų pavadinti draugu, itin kvailai atrodo tie, kurie įvardija kitus draugais vos po vieno susitikimo. Suaugus, nebeužtenka tiesiog būti kartu čia ir dabar. 

Žvelgiant į mano praeitį, rodos, visada, buvo žmonių, su kuriais praleisdavau daugiau laiko nei su kitais, kuriuos įvardindavau geriausiais draugais. Man buvo gerai. Todėl, buvau itin šokiruota, kai vieną dieną, įpusėjus trečią dešimtmetį, vienu sunkiausiu mano gyvenimo periodu, suvokiau, kad esu visai viena. Pradėjus analizuoti savo ankstesnius santykius, suvokiau, kad visada bendraudavau su visais, bet, tuo pačiu, niekada niekam nepriklausiau. Atsiminiau, kiekvieną kartą, kai man teko stebėti, kaip mano geriausi draugai susiranda geresnių, o aš likdavau pamiršta už borto. Nekaltinu jų, akivaizdu, kad būtent aš nesugebėdavau suteikti žmonės to, ko jiems reikia iš draugo, kai tuo tarpu kitiems tokių problemų nekilo.

Dabar juokinga, kad tuo gyvenimo periodu buvau pradėjus atsiriboti nuo kiekvieno, kuris neatitiko mano tuometinio tikro draugo apibrėžimo. Kad ir kaip vaikiškai skambėtų, išmečiau visus Facebook draugus, pasilikdama tik tuos su kuriais bendravau gyvai. Kai Facebook pradėjo siūlyti draugus (tada tai darė kažkaip kitaip nei dabar), nusprendžiau, kad man visai jo nereikia. Pasikeičiau kontaktus, kad žmonės, kurie su manimi nekontaktuoja net ir neturėtų kaip. Man to reikėjo. Tuo pačiu į visas puses dalinausi savo atradimu, kad neturiu draugų, taip nustebindama ir įskaudindama ne vieną žmogų, kurie, vis dėl to, laikė mane drauge ir jautėsi mano draugais.

Nudegus su netikromis draugystėmis... Nors, ne. Sąžinė neleidžia jų vadinti netikromis. Jos buvo tikros. Tuo metu. Manau, teisingesnis išsireiškimas būtų, nudegus su sezoninėmis draugystėmis, skiriu labai daug laiko santykių analizei, taisyklių, ką reiškia būti tikru draugu kūrimui ir redagavimui.

Nežinau kaip kiti, bet aš draugiškus santykius palaikyti galiu tik su tuo žmogumi, kuris, nepaisant kitokio gyvenimo būdo ar požiūrio į gyvenimą, man leidžia būti savimi, leidžia keistis, siekti to, ko noriu būtent aš, nesprausdamas manęs į savo ar visuomenė sukurtus rėmus. Tikrai geri draugai komunikuoja efektyviai, t. y. diskutuoja, klausia, prašo, pasako savo nuomonę, nenutyli, nemeluoja. Tikras draugas neprivalo pritarti viskam, ką aš darau, tačiau turi gerbti mano pasirinkimus, turi palaikyti mane einant pasirinktu gyvenimo keliu, paskatinti, padėti atsikelti kai suklumpu, padrąsinti augimo procese. Paradoksalu, gal ir tu atkreipei dėmesį, bet taip elgiasi dažniau svetimi nei artimi. 

Po 25 metų trukusių tik sezoninių draugysčių (trukusių dažniausiai 9 mėnesius, daugiausiai metus, išimtiniais atvejais du... su keliais žmonėmis tos sezoninės draugystės kartojosi kas kelis metus), dabar gera su kai kuriais skaičiuoti šeštus ar septintus (nepertraukiamus) draugystės metus.

Nuo minėtos krizės iki dabar, man retai kada užtenka tiesiog malonios spontaniškos bendrystės. Mano visi santykiai nuolat analizuojami, nuolat vertinami. Man reikia nuolatinio patvirtinimo, kad mes tikrai draugai. Tiesa užtikrinimo neprašau, aš analizuoju ir vertinu kiekvieną kontaktą, kiekvieną pokalbį, kiekvieną žodį, kiekvieną reakciją... Skiriu daugybė energijos ir laiko buvimui drauge (visada atrodo per mažai). Nenoriu būt palikta ir pamiršta, nenoriu vieną dieną vėl susivokti, kad esu viena. Vienos rankos užtektų suskaičiuoti žmonėms, su kuriais jaučiuosi saugi, nes, su kitais, juk... bendraujam per retai, kalbamės ne taip atvirai, nepaliečiam gilesnių temų... Žodžiu, nesielgiam kaip turėtų elgtis tikri draugai.

 Aistė

Kas yra afirmacija ir kaip ją gali panaudoti savo gyvenimo pagerinimui?

 

Afirmacija - pozityvus teiginys kartojamas savitaigos tikslais. Kažkada, labai seniai, prisiskaičiau apie afirmacijas ir nusprendžiau pabandyti pati. Tada prisirašiau ne vieną dešimtį afirmacijų (išreiškiančių tą patį teiginį) bandydama sutalpinti visus savo įgeidžius kuo glaudžiau, paprasčiau ir aiškiau. Stengiausi surimuoti, stengiausi suformuluoti taip, kad būtų lengva atsiminti ir nereiktų kas rytą skaityti ilgo ir nerangaus teksto. 

 

Tiesa, nors galutinės afirmacijos taip ir nekartojau, po kelių metų, naršydama po savo užrašus, buvau labai nustebinta. Viskas, ką tada užsirašiau, išsipildė. Skaičiau su laimės ašaromis akyse, skaičiau ir virpėjau suvokdama, kad kiekvienas žodis yra dabarties atspindys. Buvo iš ties nerealu. Po tokios patirties dar ne kartą griebiausi afirmacijų kartojimo, tiksliau užsirašymo. Ir kas kartą tik dar labiau įsitikinu, kad tai veikia. 

Reikia užsirašyti tiesiogiai, lengvai suprantamą sakinį arba tekstuką. Teiginys turi būti esamuoju laiku, lyg norima būsena jau pasiekta, be neiginių. Pvz.: "Aš galiu", "Valgau ir lieknėju", "Aš sveika", "Aš laiminga". Sunkiausia dalis yra kartoti teiginį esamuoju laiku, nuoširdžiai tikint, kad taip ir yra (kai taip dar nėra). Aš, kartodama pasirašytą teiginį, kartu įsivaizduoju ir kažkokią vizualizaciją, kuri atitiktų teiginį. 

Kai kurie šaltiniai rekomenduoja įsivaizduoti procesą, aš rekomenduoju įsivaizduoti tik rezultatą, nes kitaip galutinė būsena ir bus tik procesas. Kai pirmą kartą įsivaizdavau laisvę nuo žalingų įpročių, aš įsivaizdavau kaip išsivaduoju iš kažkokių pančių, virvių, grandinių... Vieną dieną susivokiau, kad mano kiekviena diena yra kova, kad išlaikyti būseną be žalingų įpročių. Šiandien įsivaizduoju, kad mano visi žalingi įpročiai (žalinga mityba, tingumas, perdėtas jautrumas ir kt.) palaidoti toli toli, jau voratinkliais apaugusiose kapinėse, o aš laistau gražiai žydinčias, gyvas gėles. 

Noriu atkreipti dėmesį į žodį "puoselėju". Šį žodį naudoju vietoje žodžio "formuoju", kad rezutatas atrodytų jau įgyvendintas, o ne procese.

Aistė

 

Alizai penki metai!

 

Mūsų dukrytei tik penki, o ji jau skaičiuoja, skaito, rašo... Vis lyginu su savimi. Septynių metų mokėjau vos kelias raides. Tiesa, man neteko keliauti į paruošiamąją klasę būnant keturių metų. Kitais metais Aliza jau pirmokė. Anglijoje vaikai mokyklą pradeda anksti...

Aliza tikra ekstravertė. Jai reikalinga nuolatinė žmonių kompanija. Gyva. Video skambučiai, kad ir kaip entuziastingai juos pradeda, ne tas pats. Kartais atrodo, kad kuo arčiau mokyklos, tuo daugiau energijos mūsų vaikas turi. O susitikusi su savo geriausiu draugu, rodos, skraido padebesiais. 

Mūsų mergina kupina meilės. Nuolat prisimena šeimos narius Lietuvoje ir Pakistane. Skambina dažniau nei aš. Paskambinusi visada nusiųs virtualų bučkį ar apkabinimą. Žodžiu bendrauti dar sunkoka. Sunkoka, dalinai dėl kalbos barjero (kad ir supranta lietuvių ir urdų kalbas,  bet kalbėti lengviausia angliškai), dalinai dėl to, kad ji linkusi bendrauti daugiau veiksmais nei žodžiais. Mes, tėvai, visada apkabinti ir išbučiuoti prieš mokyklą, po mokyklos. Taip pat, esame apkrauti daugybe atvirukų, kuriuose parašyta "Aliza 💗 ... ". Aliza visada džiaugiasi, kai laiką leidžiame visa šeima. Nesvarbu ar žaidžiame namie, ar vaikštome po parką ar mieste, svarbu visi trys.

Mažoji vis panašesnė į mane. Gal dėl to, kad abi gimėme po dvynių ženklu? Greičiausiai dėl to, kad aš be ne vienintelė moteris jos aplinkoje ir dar mama. Aliza itin jautri, greit prisiriša prie žmonių ir daiktų, sureikšmina gimtadienius, jai rūpi kaip jaučiasi ją supantys žmonės, tuo pačiu mėgsta vadovauti, nesupranta sarkazmo... Atrodo, net ir domisi tais pačiais dalykais kaip aš. Šiuo metu: sveika gyvensena (mityba bei fizinė veikla), paliekamų atliekų mažinimas ir gamtosauga. Tiesa, kitaip nei aš, Aliza mėgsta knygas. O užaugusi nori būti astronaute (ir/arba pilote). Taip taip, jau daugiau nei metai mūsų dukrytės mėgstamiausia tema yra astronomija.

Jau keli mėnesiai Aliza miega ne tik savo lovoje, bet ir savame kambaryje. Šis sprendimas padarytas atsiklausus jos, be prievartos, su pažadu, kad mūsų miegamojo durys bus visada atidarytos ir mes girdėsim jei jai kažko prireiks. Užmigti padeda vakaro rutina, į kurią įeina istorijos sakymas arba knygos skaitymas bei daina. Kiekvieną rytą valandėlei atkeliauja pamiegoti ir su mumis.

Penktojo gimtadienio Aliza laukė itin ilgai, lyg jis reikštų jog nuo šios dienos ji iš tiesų yra didelė. Jai labai nepatinka jei kas ją vadina maža. Mes, su vyru, pasistengėm, kad Alizos gimtadienis iš tiesų būtų ypatingas. Ilgą laiką ji kartojo kaip nori į pajūri, tad važiavom į pajūrį. Nors, dienos bėgyje vis galvojau, kad daug ką daryčiau kitaip (pradedant nuo ištežusių keksiukų kurie turėjo būti tortas), dukrytės šypsena ir dėkingumas rodė, kad jai ta diena ir taip buvo tobula. Net susigraudinau, kai mūsų penkių metų vaikas vis dėkojo už dainas ir dovanas, vis kartojo kaip jai smagu.

Paskutiniu metu Alizos norai labai išaugo. Rodos nori 100 vis kitokių dalykų kiekvieną mielą dieną. Sunku ir į parduotuvę nueiti... Ypač kai taip nesinori nuolat kartoti "Ne". Sprendimas - penktojo gimtadienio proga dovanų gavo piniginę ir pažadą kiekvieną pirmadienį gauti po 5 svarus, tačiau, nuo šiol, mama ir tėtis pirks tik tai ko jai reikia, o ji pirksis tai ko nori tik už savo pinigus. Viliuosi, ateityje, Aliza geriau elgsis su pinigais nei aš. 

 

Aistė

Kaip susitvarkyti savo gyvenimą? Pirmas žingsnis - susireguliuoti miegą ir mitybą!

 

Tavo gyvenimas tikras chaosas? Nieko neveiki, bet kažkodėl vis nėra laiko ar jėgų svarbioms veikloms? O gal dar blogiau? Nieko neveiki ir nieko veikti nenori? Vangiai atlikęs savo pareigas darbe, aplakstęs artimuosius (jei ne vienas gyveni), susivynioji į patalus lovoje ir žiūri bukus/matytus serialus, filmus, tiesiog be tikslo naršai internete? Ir taip diena iš dienos jau mėnesių mėnesius? Apleidai ne tik artimuosius ir draugus, bet ir pats save? Pandemijos metu tu tikrai ne vienas toks. Nebūtum vienas ir ne pandemijos metu. Bet... Gal jau laikas būtų kažką keisti? Pavasaris yra tobulas metas pokyčiams.

Aš, savo metelius atgulėjus lovoje su serialais, jau žengiau pirmuosius žingsnius link šiek tiek sveikesnio ir produktyvesnio gyvenimo. Sunku. Tikrai sunku tiek nustoti kažką daryti, tiek pradėti kažką naujo. Įpročiai, ypač tie jau tapę labiau priklausomybėmis nei paprastais įpročiais, įsišakniję tiek giliai, kad dažnai nė nesusimąstom jog darom vienus ar kitus dalykus. Lyg kūnas veiktų atskirai nuo galvos. Atsibodo taip gyventi? Laikas sujungti kūną su protu!

Pokyčiai neįvyksta su lyg pirštų spragtelėjimu. Jie reikalauja daug darbo, kantrybės ir žinoma laiko. Kažkur kažkada girdėjau, kad įpročiai susiformuoja per 66 dienas... Pradedu tuo tikėti. Po dviejų mėnesių naujai formuojamo gyvenimo pastebiu, kad ne vieną naujai suformuotą įprotį jau be pasipriešinimo darau automatiškai. Viskas įmanoma! Tiesiog, pokyčius reikia pradėti jau dabar. Tačiau, kad ir kaip norisi visko čia ir dabar, judėti į priekį būtina mažais žingsneliais. Pirmas žingsnis - sureguliuoti savo miego valandas ir mitybą.

Turint darbą nustatytomis valandomis, žadintuvas tikrai neišvengiamas. Jei keltis su žadintuvu sunku, dešimtis kartų spaudžiamas mygtukas snausti. Gal reikia pradėti anksčiau eiti miegoti? Kelias savaites eksperimentavau, kelintą valandą man geriausia eiti miegoti, kad žadintuvui skambant mano nustatytu laiku jau būčiau pabudusi. Aš laiką keičiau drastiškai, bet galima juk kas kelias dienas eiti miegoti bent 15 min anksčiau ir anksčiau, kol atsikelti norimu laiku, žadintuvas bus nebe būtinas. Aš, nuėjusi miegoti 21:00, puikiai išsimiegojusi, savaime pabundu tarp 3-5 ryto. Pradžioje dar gulinėdavau lovoje, bandydavau miegoti, bet jaučiau, kad miegas nebe toks kokybiškas.  Dabar mano žadintuvas nustatytas 5:00 ryto, bet tik tam, kad žinočiau kiek valandų be telefono tikrinimo. Ir turiu tik vieną žadintuvą! Nebespaudžiu snausti! Pabundu ir lipu iš lovos. Tobula!

Kad miegas būtų kokybiškas, o keltis lengva, labai svarbu susireguliuoti ir mitybą. Atkreipti dėmesį ne tik į tai, kas patenka į kūną, bet ir kokiomis valandomis. Organizmas patiria mažiau streso, kai maisto gauna kiekvieną dieną, tokiu pat metu. Taip pat, organizmas būna mažiau apkrautas miego metu, jei paskutinis patiekalas suvalgytas 2-3 valandos prieš gulantis į lovą. 

Kad iškart nesurakint savęs į rėmus, galima pradėti nuo pusryčių kiekvieną dieną, tą pačią valandą. (PS. Tai yra tikrasis žadintuvas, kuris duoda organizmui signalą, kad miego laikas baigtas, laikas pradėti darbuotis - aktyviau deginti kalorijas ir vykdyti kitas funkcijas). Dirbantiems, pietų pertrauka, tikriausiai, jau ir taip tuo pačiu metu. Pripratus valgyti pusryčius ir pietus tuo pačiu metu, galima judėti prie vakarienės laiko reguliavimo. Galiausiai prieiti prie priešpiečių ir pavakarių. Jei 2-3 valandos prieš miegą be maisto yra per daug, kažką lengvo ir nekaloringo galima sugalvoti ir naktipiečiams.

Valgymo, kas papuola, vertimas į sveiką ir subalansuota mitybą šiame etape yra didžiausias iššūkis. Ypač nemėgstantiems, neturintiems laiko gaminti. Pakelk ranką jei tai tu! Aš keliu abi rankas ir pridėsiu dar abi kojas. Tačiau, neįtikėtini kiekiai cukraus ir kitų blogybių slepiasi jau paruoštame pirktiniame maiste. Kad jų išvengti reikia gaminti. Sutrumpinti laiką prie puodų padeda didesnių kiekių gaminimas, dažnesnis orkaitės naudojimas ir mano meilė nuo pirmo panaudojimo - greitpuodis (berods taip vadinasi lietuviškai tas pressure cooker). Maisto gaminimui laiko skiriu kiekvieną dieną, bet, bent jau paskutiniu metu, ne daugiau valandos. Tos pačios valandos sąskaita gaminu ne tik vakarienę, bet ir visus kitus patiekalus, užkandžius dienai ar visom trims į priekį... Taip pat dar ir vakarienę pavalgau, pabendrauju virtualiai ar su šeima čia namuose. 

Kadangi gaminu didesniais kiekiais, kad maistas nenueitų veltui, skiriu kelias minutes susidaryti meniu (kartais visos savaitės, kartais kelių dienų į priekį ir paskui papildau sekančias). Taip žinau kas jau pagaminta, ką gaminti šiandien, ką gaminsiu rytoj. Stebuklas, stebuklas... Man net gi pradėjo patikti gaminti. Tiesa, receptų sekti itin nemėgstu, gaminu kaip man išeina (ne visada skanu, bet vis rečiau darau klaidų geriau pažįstu ingredientus ir jų skonį/suteikiamą skonį). Virtos sriubos, troškiniai, kelioms dienoms išvirti rudieji ryžiai, avinžirniai... Kiaušiniai ar žuvis, daržovės, mėsa, kartais koks paprastas pyragas, kepta orkaitėje. Net ir salotos papjaustytos bent porai dienų į priekį. 

Pripratau, gamindama vieną patiekalą, ko reikia papjaustyti ir kitam (priklausomai nuo to, kada tas kitas bus gaminamas - produktai keliauja į šaldytuvą arba šaldiklį). Beveik kiekvieną dieną geriu žalius kokteilius, tad pagrindą (špinatus, salierą ir datules) jau turiu nuplautus, susmulkintus ir supakuotus porcijomis šaldiklyje - tereikia užpilti norimu skysčiu, jei neturiu kokosų pieno naudoju tiesiog vandenį, ir pariebinti riešutų sviestu (tiesiog riešutais) arba puse avokado. 

Išsiugdžius įpročius, viskas atrodo taip paprasta! Tik pradžioje reikia pakovoti su savo vidiniu tinginiu. 

Aistė

Alizai keturi metai!

Baigėsi jau mūsų numylėti "ankšin" (ice-cream), "hapytetey tu ju" (happy birthday to you), "elemenepy" (el em en ou pi, t.y. anglų abėcėlės raidės l m n o p), "šik nu mi" (sing with me)... Dabar jau Aliza mus taiso jei pavartojam šiuos žodžius/frazes.

Mūsų vaikui keturi metai. Aliza tampa vis savarankiškesnė. Tiesa, reikia šiek tiek pastūmėti prie savarankiškumo, nes mažoji tinginė, kaip ir jos mama - aš, bet, po kelias savaites trukusios kovos, tualetu jau naudojasi be pagalbos. Dažniau valgo savarankiškai, nebent tėtė prie pat, tai pasirūpins, kad jis pamaitintų. Miega vis dar su mumis, nors vis dažniau su ja kalbam apie tai, kad turi miegoti savo lovoje, ypač jei nori savo kambario. Kažkaip neturiu kantrybės laukti kol ji apsirengs, bet gal jau laikas būtų visai nesikišti ir į tai. 

Mūsų mergina šiek tiek išlepinta, bet ganėtinai paklusni. Tiesa, jai neįsakinėjam, visada deramės ir išklausom jos nuomonės taip pat. Nepamenu kas, bet kažkas juokėsi kai klausiau Alizos nuomonės kažkokia rimtesne tema. Nepamenu ir temos. Aliza labai jautri, bet supratinga. Rodos girdi mane kai bandau paaiškinti ką ir kodėl reikia ar nereikia daryti. Tiesa klausyti ne itin patinka, pabėga kai pradedu moralizuoti. Kas mane labiausiai žavi, tai jos imlumas ir sumanumas. Klausimai "Kodėl?" nesibaigia jau kelintas mėnuo. Mano akimis Aliza be galo protinga. Na, ne vunderkindas, bet normaliam lygyje. 

Supranta ir puikiai skiria vieną nuo kitos tris kalbas, gana laisvai kalba anglų kalba, gali, bet vengia, atsakinėti lietuviškai ar urdu kalbomis. Visiškai ją suprantu, man anglų kalba irgi lengvesnė nei gimtoji... Žodžiai trumpesni, liežuvio nereikia laužyti su š, ž, dž, č ir pan, mintys formuluojamos lengviau. Skaičiau, kad daugiakalbėje aplinkoje vaikai renkasi tai, kas jiems lengviausia. Aliza irgi pasirinko.

Anglų kalba skaičiuoja vos ne iki 100, pamiršta dar dešimčių pavadinimus, bet, priminus, žino kas seka toliau. Puikiai sumuoja iki dešimt, atimtis kažkaip sunkiau sekasi, gal rečiau užsiimam. Pažįsta, tikriausiai, visas anglų abėcėlės raides, dar kartais Z ir S parašo atvirkščiai, bet vis rečiau. Jau moka žymiai daugiau nei aš pradėjus pirmą klasę. Sakyčiau, visai neblogai. Aš didžiuojuosi savo vaiku.

Vis užkliūna už akies straipsniai apie negatyvų poveikį per daug laiko leidžiant žiūrint filmukus... Jaučiuosi kalta. Mūsų namuose mes visi nepaleidžiam iš rankų kompiuterių ar telefonų beveik visą dieną. Skaičiau, kad tie filmukai gadina vaiko vaizduotę, tad stebiuosi, kokia Aliza išradinga, kiek daug naujo išmoksta per dieną ir su manimi pasidalina. Tiesa, ji žiūri daugiau lavinamuosius video, nei buką animaciją.

Aš neverčiu Alizos mokytis, neišgalvoju pamokų, temų, kurias ji turėtų išmokti, ji pati ateina su jomis. Prieš kelis mėnesius buvo labai susidomėjusi ugnikalniais ir saulės sistema, dabar daug piešia, "rašo" istorijas. Man be galo smagu klausyti kaip ji kalba apie meilę mūsų šeimoje, kaip mes vienas kitą mylim. Pradžioje mūsų šeimą visada piešdavo susikibusią rankomis, dabar piešiniuose išreiškia ir daugiau emocijų. Dažniausiai piešia paplūdimį - parodžiau gi per jos gimtadienį, kas lengviausia...

Aliza myli savo žaislus, ir žaidžia, galima sakyt, su visais kuriuos turi. Kažkodėl maniau, kad esam gana skūpūs kai kalba eina apie žaislus Alizai, bet kaimynų vaikų reakcija privertė susimąstyti, kad gal ir stiprokai mes ją čia aprūpinome. Žaislai mūsų vaikui svarbu, bet svarbiausia yra draugai. 

Aistė

Aš už minimalizmą!

Jau kuris laikas vis pagalvoju, kaip būtų smagu turėti elektroninį laikrodį - radiją. Naktį nubudus nereiktų ieškoti telefono, kad sužinoti, kiek valandų (lyg tai būtų labai svarbu...) - skaičiukai šviestų iš toli. Dažniau klausyčiau radijo - nereiktų sukti galvos, kokią muziką noriu klausyti, daugiau sužinočiau apie tai, kas vyksta Lietuvoje (lyg kompiuteriu to negalėčiau padaryti). Vilioja mintis atsikelti su muzika ar rytinėmis žiniomis. Tiesiog, atrodo, namai būtų šiek tiek jaukesni, turint tokį prietaisą. Bet nekyla rankos įsigyti šios žavios interjero detalės, nes vieną kart ją jau turėjau. Ilgai netrukus atidaviau ją, kaip man nereikalingą, vietą užimantį, dulkes renkantį daiktą.

Mintis iš Ajahn Barhm knygos "Atverk savo širdies duris".

Minimalizmas veža! Džiaugiuosi atsikračius daugybės dalykų, kurių visai nepasigendu. Kuo daugiau išdalinu/išmetu, tuo labiau susimąstau prieš įsigydama kažką naujo! Tačiau mintis vis atakuoja kelios smulkmenos, kurias atidaviau, bet norėčiau vėl turėti savo namuose. Kol kas laikausi, vadovaujuosi taisykle "Pasvajosi ir praeis". Dažniausiai suveikia, noras praeina. Šios taisyklės vadovaujuosi ir prieš įsigydama tai, ko dar nesu turėjusi. Patirtis rodo, kad esu padarius daug klaidų. Kaip norisi iš anksto žinoti, ko man reikės, ko nereikės, ko norėsiu, ko nebenorėsiu...

Užliejus emocijoms, sunku racionaliai įvertinti ar ilgam man reikės to materialaus niekučio, ar iš vis man jo reikia. Užliejus emocijoms, noras kažką įsigyti tampa sunkiai pakeliamas. Gerai, kad, kai kurių daiktų neturiu galimybių įsigyti taip iš karto... Nes, kai mintis susilieja su stipriomis emocijomis, sunku ją išmesti iš galvos ir nepaisant racionalaus įvertinimo - "nereikia", noras niekur nedingsta. Neracionalus noras persekioja kol kitos emocijos pakeičia mintis naujomis. Tikras iššūkis laikytis susikurtos taisyklės - "Pasvajok ir praeis", džiaugiuosi, kad vis dažniau suveikia.

Visa tai sureikšmindama, pastebiu daugybę žmonių "apsėstų vartojiškumo demonu". Vaikščiodama parduotuvėse matau krepšius ar net vežimus pilnus greit savo reikalingumą prarasiančių daiktų. Net širdį spaudžia žinant kur, galiausiai, visa tai atsidurs. Manau, pasaulyje ir taip didelis perteklius šiukšlių atlikusių nuo būtinų prekių. Tikrai ne vienas pastebėjo, kiek plastiko sunaudojama vien maisto pakuotėms...

Tiesa, ne viskas keliauja į konteinerius, kai kurie žmonės kaupia viską lentynose, dėžėse, rūsiuose - gal kada prireiks. Bet, mano akimis, tai ne išeitis. Ar logiška investuoti energiją ir/ar finansus į priemones nenaudojamų daiktų sandėliavimui? Juk daugiau erdvės, tai daugiau laisvės, daugiau laiko, mažiau chaoso, mažiau streso! Vien sumažintas drabužių kiekis sumažina galvos skausmą , sunaudojamos energijos kiekį, streso lygį renkantis, kuo apsirengti. Mano asmeninė patirtis rodo, kad kuo mažiau drabužių, tuo daugiau yra kuo apsirengti. Pripažinsiu - ne visada. Priklausomai nuo stiliaus, gali trūkti drabužių oficialesnėms ar šventiškesnėms progoms.

Tikriausiai. tik patirtis mane išmokys tinkamai nuspręsti, ko prireiks man ne tik šią akimirką bet ir ateityje, kada sukilęs noras tik momentinė užgaida, o kada ilgalaikį pasitenkinimą suteikianti detalė. Kiekviena smulkmena, kurią turėjau, kurios atsisakiau ir kurios vėl noriu, parodo, ką vertinu, prie ko vis grįžtu. Kiekvienas dalykas, kurio nepasigendu, priverčia kelis kart pagalvoti, prieš įsigyjant naują, vietą užimančią, prekę.

Pasikartosiu teigdama, kad minimalizmas veža! Be to, minimalizmas taikytinas ne tik materialiam turtui! Jo nauda akivaizdi ir virtualiam bei dvasiniam pasauliuose.

Aistė

Kaip dirbasi po pustrečių metų pertraukos?

Paskutinį pusmetį kažkaip neprisėdau prie įrašų kūrimo, bet tikrai nepamiršau, kad yra bent vienas žmogus, kuriam įdomu, kaip gi man sekėsi grįžti į darbo rinką po motinystės atostogų. Na, bent jau prieš metus tikrai buvo. Liepos mėnesį baigėsi mano šešių mėnesių bandomasis laikotarpis, tai ta proga ir rašau. Dalinuosi.

Dar prieš išeidama į motinystės atostogas žinojau, kad į tuometinę įmonę nebegrįšiu. Savaitei likus iki Alizos antrojo gimtadienio parašiau pareiškimą ir nuo savo gimimo dienos oficialiai tapau tik mama/bedarbe. Darbo ieškoti neskubėjau. Su vyru vis kalbėjom apie emigraciją, tai net ir į darbo biržą neatsistojau. Joje, berods, galėjau gauti kažkokių išmokų. Nesigilinau. Jei ir galėjau, šaukštai po pietų.

Žodžiu, praeitų  metų rugsėjį palikom Lietuvą. Buvau nusiteikusi dirbti bet ką, nes, vis gi, ne dėl pinigų važiavau, dėl nuotykio... Bet, kažkodėl, rankos kilos siuntinėti CV tik pagal specialybę. Po dviejų su puse metų, be jokio ryšio su savo sritimi, mano pasitikėjimo savimi lygis buvo nulinis. "IT sritis greitai vystosi, kam tokios atsilikusios reikės?" Galvojau sau... Bet rizikavau. Grąžinau CV iki negalėjimo ir galiausiai pradėjau susilaukti dėmesio.

Betobulindama savo CV atsiminiau vis daugiau apie tai, ką išmokau studijų metu. Ką išmokau, su kuo susidūriau per 5 metus paskutinėje darbovietėje. Skaitydama darbo skelbimus susipažinau su čia, šioje šalyje, šiuo  metu reikalaujamais gabumais. Papildomai pasidomėjau kiekvienu įrankiu, metodu, kitais gabumais, teorija... Pakeičiau savo atsakymus telefoninių interviu metu. Po vieno pokalbio geriau žinojau, ką sakyti, kaip save pateikti per kitą. Kartais, jei neužtenka patirties, svarbu parodyti, kad esi gabus ir motyvuotas, o įmonė apsiims užsiauginti specialistą. Į tokią įmonę ir taikiau. Į tokią ir pataikiau.

Po trijų mėnesių, 150 išsiųstų CV, 3 rimtesnių darbo pokalbių, įsidarbinau testavimo ir palaikymo inžiniere (Test and Support Engineer). Dirbti pradėjau po 4 mėnesių svetimoje šalyje. Džiaugiuosi, kad turėjome pakankamai santaupų. Dar labiau džiaugiuosi, kad man pradėjus dirbti ir tėveliui kelis mėnesius teko pajusti, ką reiškia likti su vaiku namie. Labiausiai, žinoma, džiaugiuosi darbu. Nesitikėjau taip, sakyčiau gana paprastai, imti ir susirasti naują darbą.

Pirmas pora savaičių tiesiog pažindinausi su produktu, su kuriuo teks dirbti. Jis skirtas virtualios informacijos apsaugai. Sukuria sąlygas, duomenis pasiekti tik tam žmogui, kuris turi teises. Jei lankėtės banke, tikrai pastebėjote, kad darbuotojai, prieš naudodamiesi kompiuteriu, į klaviatūrą įstato kažkokią kortelę... Mūsų įmonė ją pakeičia telefonu. Sistemos pagrindas yra Viešųjų Raktų Infrastruktūra (VRI, angl. Public Key Infrastructure – PKI), viešieji raktai, privatūs raktai, Sertifikatai, Elektroniniai Parašai... Kam įdomu, google it, ne dėstytoja - tikrai tinkamai nepaaiškinsiu.

Produktas susidaro iš kelių dalių: telefoninių programėlių, vartotojo sąsajos internetinio puslapio pavidalu administracijai, API (ang. Application Programming Interface) - integracijai su kita programine įranga. Po jais tarpusavyje "bendrauja" keli serveriai, duomenų bazė (MariaDB arba Oracle), sertifikatų institucija (ang. Certificate Authority - CA), aktyvus katalogas (ang. Active Directory - AD) ir panašiai... Žodžiu, antakiai kyla kiekvieną kart pamačius kiek daug vyksta su vienu virtualaus mygtuko paspaudimu. 

Kaip aš prisidedu prie šio produkto kūrimo ir palaikymo? Testuoju pakeitimus rankiniu būdu. Skriptais automatizuoju testavimo aplinkos paruošimą ir manipuliavimą. Kuriu automatinius testus Java programavimo kalba naudodama Selenium Web Driver. Projektuoju ir su pagalba greitu metu kursiu automatinę testavimo sistemą, kurioje mano parašyti testai bus leidžiami automatiškai su lyg kiekvienu produkto pakeitimu... Prie viso to dar, ateityje, ir konsultuosiu klientus produkto naudojimo klausimais, padėsiu spręsti iškilusias problemas, padėsiu įdiegti ir sukonfiguruoti programinę įrangą naujiems klientams...

Pradžioje buvo daug streso, daug naujos informacijos, dar ir bijojau kvaila pasirodyti.. Dažnai nežinojau ką darau, nieko nesupratau, bet buvau nuteikta, kad dariau gerai. Dar ir dabar, po septinių mėnesių, taip pasitaiko. Dar daug reikia išmokti, bet darbdaviai patenkinti mano rezultatais. Aš patenkinta darbu. Jaučiuosi savo vietoj. Jaučiuosi save realizuojanti. 

Ar Aliza kalba?

Rodos, šiuo metu, vienas aktualiausių klausimų yra, ar Aliza kalba? Aliza tikrai daug bendrauja verbaliai, bet ar tai būtų galima pavadinti kalbėjimu - dar nemanau. Sakinių ji nevartoja, nors pavienių žodžių žodynas per paskutinius tris mėnesius išsiplėtė gana įspūdingai. Tiesa, nemaža dalis perkurta, kad jai būtų patogiau juos naudoti, tai nė nežinau ar juos galima užskaityti.

Močiutė pas ją yra čiūtė. Vis prašo jai paskambinti. Jei leidžiu rinktis tarp skambučio močiutei ir filmukų, mažoji renkasi močiutę, nors gyvai ne per daug ją prisileidžia... Kitus vadina vardais bei vardų trumpiniais arba teta, dėdė, baby. Vis bandau Alizą išmokyti, kad didesni vaikai jau nebesivadina "baby", bet jai taip patogiau. Gyvūnai vadinami jų skleidžiamais garsais: miau miau, au au ir pan., tik beždžionė yra monkey.

Mokiau dukrytę atsakyti į klausimą "Koks tavo vardas?", gavosi, kad jos vardas dabar Ali. Niekaip neprideda -za gale. Žino kiek jai metų, nors ranka parodyti vis dar sunkoka. Žinau, kad moka sulankstyti taip pirštus, bet kažkodėl rodo visus penkis.

Labiausiai stebina ne naudojamų žodžių kiekis, bet jos suvokimas, kad, pavyzdžiui, jei važiuosim į Molėtus, ten bus Adas. Kaip ji pasakojo apie pro langą matytą lėktuvą: rodė pirštu į langą ir sakė "vžžž buva". Apstulbus buvau, kai ranka kvietė ateiti, kartu sakydama "ateik ateik", o paskui dar ir paplekšnojus delnu į šalia stovinčią kėdę sakė "sėsti". Arba ryte judindama mane sakė "Wake up (iš angl. kalbos - kelkis)". Aiškiai paprašo gerti. Tik laikas gal jau būtų pakeisti tą am am į ką nors informatyvesnio, nes tenka išrodyti kelis maisto produktus, kol palinksi galva... Nors, net ir snausdama prisimena, kad namie turim būzą (arbūzą).

Aliza tapo tikra dainininke. Su ja ilgiau pabuvus galvoje ir skamba "Rain rain go away", kuriai parūpina ir skėtį. Dažniausiai atsimena "Džoni, Džoni", paskutinėmis dienomis prasidėjo ir "Ding dang dong". Kas turi vaikų ir leidžia angliškas muzikėles, tikrai supras apie ką aš.

Mūsų šeimoje vyrauja trys kalbos. Nesitikėjau, kad tokiomis sąlygomis, Aliza taip anksti naudos tiek daug žodžių. Buvau nusiteikus, kad kaip daugiakalbėje šeimoje ji kalbėti pradės vėliau nei dauguma, bet... Kiekvienas vaikas skirtingas. Aliza daugiausiai naudoja lietuvių kalbą, pasirenka lengvesnių žodžių iš anglų kalbos ir, lyg ir, supranta bei sugeba pakartoti urdu kalbos žodžius. Kas kartą kartoju, pakartosiu ir dabar... Negaliu atsistebėti kaip greitai auga ir tobulėja mūsų vaikas.

Aistė

Nevadinkit mano mergytės gražuole!

Be to, kad pagirti vaiko išvaizdą yra be galo paprasta, mano akimis, iš to dar ir nėra jokios naudos. Visi vaikai... visi žmonės yra gražūs! Įvertinkit mano vaiko pasiekimus, gebėjimus, talentus... Atkreipkite jos dėmesį į dalykus, į kuriuos ji įdeda pastangų, o ne į tai, už ką ji visai neatsakinga.

Aš nenoriu, kad mano vaikas sureikšmintų savo ar kitų žmonių išvaizdą. Lai atkreipia dėmesį, kad jie sportuoja, kad sveikai maitinasi, kad rūpinasi savo higiena, oda, plaukais. Pakomentuokit mano dukrytės judrumą. Pasididžiuokit kai pati valgo. Kai valgo daržoves, vaisius ar tiesiog gerą maistą ir nereaguokit jei kramsnoja nesveikus užkandžius. Pasidžiaukit ja, kai nusiplauna rankas, nusivalo veidą, išsivalo dantis, grįžta visa švari iš vonios. Tai yra žymiai svarbiau, nei lyginti save su super modeliais.

Aš nenoriu, kad mano vaikas manytų jog būti gražia yra svarbiau nei būti savarankiška, nei rūpintis savimi, kitais ar aplinka. Atkreipkite dėmesį į jos nepriklausomybę, nepulkit padėti jai dar nespėjus pabandyti pačiai, paskatinkite viską daryti savarankiškai. Išreikškite savo pasitenkinimą, kai ji parodo švelnumą, meilumą. Nenumokit ranka, kai ji suteikia jums išskirtinį dėmesį. Vaikas turi jaustis svarbus. Kad išsiugdytų pasitikėjimą savimi, kad jaustų turintis vertę, jis turi jaustis reikšmingas. Padėkokite už pagalbą. Pagirkite kai tvarkosi, kai išmeta šiukšles ten kur priklauso.

Nevadinkit mano mergytės gražuole! Vadinkit ją šaunuole ir būtinai paaiškinkite jai, kodėl ji tokia. Vadinkit gudruole, fainuole, darbštuole ir kuo tik sugalvojate, tik nesiakcentuokite į jos išvaizdą: į rudas akis, ilgas blakstienas, tamsesnį gymį. Nenoriu, kad mano vaikas būtų traumuotas, kaip daugelis aplinkui, ir perdėtai kabinėtųsi prie savo išvaizdos, kad tik neprarastų to aplinkinių susižavėjimo...

Aistė

Vaiko priežiūros atostogos baigtos

Vaiko priežiūros atostogos baigtos, tačiau grįžti į darbą, kol kas, neskubu. Dar prieš pastojant žinojau, kad toje pačioje darbovietėje nebedirbsiu, ieškosiu kažko naujo, gal net visai kitoje srityje... Tad, jau gegužės mėnesio pabaigoje, parašiau prašymą išeiti iš darbo. Buvo keista susisiekti su direktoriumi po dviejų metų pertraukos, bet viskas klostėsi sklandžiai. Kaip kitaip? 

Kad nenutrūktų socialinis draudimas, apie savo sprendimą pranešiau ligonių kasoms. Socialinis draudimas priklauso kiekvienai mamai auginančiai jaunesnį nei 8 metų vaiką, o jei vaikų turi daugiau, tai iki kol vyriausiam sukaks 18. Reikėjo pateikti savo ir vaiko asmens tapatybės dokumentus.

Praeitais metais, kai vos nenuprotėjau iš neturėjimo ką veikti, bandžiau ieškotis darbo. Koks ieškotis? Sureaguoti į pasiūlymus. Tačiau pokalbiuose dalyvavau gana atmestinai, nepasiruošusi, tad rezultatas atitinkamas. Nenusivyliau, nes dukrytės palikti dar nenorėjau, o ir, kaip tik, įtraukiančios veiklos paieškos davė vaisių. Atradau fotografiją. Ji užpildė visą tą tuštumą, kuri graužė iš vidaus ir galėjau sau leisti toliau būti namuose su savo vaiku.

Apie naujo darbo paieškas, vėl pradėjau galvoti tik po metų, kai dukrytę išleidau į darželį. Nuo pavasario pradžios karts nuo karto tyrinėjau skelbimus, išsiunčiau kelis gyvenimo aprašymus, dalyvavau pokalbyje... Bet ir šįsyk viską dariau gana vangiai. Nutraukus žindymą, aš ir Aliza pradėjom dažnai sirgti. Nieko ypatingo, tik sloga, kartais su kosuliu... Tačiau tokių vaikų į darželį prašo nevesti. Kaip aš galiu kažkur darbintis, kai mano vaikas serga bent pora dienų per savaitę? Kas mane laikys tokią? Neturiu šeimoje laisvo laiko turinčių auklių, svetimiems palikti nesinori, o ir tas pajamų skirtumas, susimokėjus už paslaugas, per daug nemotyvuoja. Žodžiu, kol galimybės leidžia, tikriausiai pirmą kartą gyvenime, po to, kai išėjau iš mamos namų, aš vėl priklausoma nuo kito žmogaus. Iššūkis!

Šiuo metu, Alizos rekordas nepertraukiamo ėjimo į darželį yra  dvi su puse savaitės. Kvepia galimybe  greitu metu drąsiai ieškotis naujo, stabilaus darbo. O kol pajausiu, kad susitvarkyčiau ir  su fiksuotomis darbo valandomis, savo jėgas išbandau fotografuodama su individualios veiklos pažymėjimu. Šiek tiek nesąžininga atrodo, kad pakartotinai reikės mokėti socialinį draudimą (deklaruojant pajamas), nes aš kaip ir apdrausta jau. O ir stažas, berods, nesikaupia, kad galėčiau tikėtis išmokų iš darbo biržos ar netgi pensijos. Nesu tikra, nesigilinau per daug, nes ši veikla laikina. Tiesiog, išbandydama savo galimybes, noriu viską daryti taip, kaip priklauso.

Aistė