Zaraso ežero pakrantė

Norėdama susitikti su draugais, nebegaliu tiesiog susibėgti arbatos puodeliui ar eiti pasivaikščioti šimtus kartų trintais takais. Kai dirbau, tai buvo didžiausias malonumas. Tačiau kai išėjau į vaiko priežiūros atostogas, tai tapo viena pagrindinių veiklų. Kiek gi galima? Tad šį kartą atvykus į gimtąjį Molėtų miestelį pasirūpinau, kad susitikimų planai apimtų kažką naujo, nelankyto, nematyto. Smagu surasti bendraminčių, kurios su mielu noru “pasirašo” paįvairinti kasdienybę.

Šiais metais, žiemą išlėkus į pajūrį (Žiemą lekiam į pajūrį! Poilsis Palangoje) , nusipirkau smagų suvenyrą - magnetuką. Jame pavaizduota visa Lietuva su keliais įvardintais miestais. Puikus variantas norint ant šaldytuvo sutaupyti daugiau vietos dovanotiems ar tai pačių atsivežtiems iš svečių  šalių magnetukams. Nuo to laiko mane sąžinė graužė dėl, magnetuke esančių, bet dar nelankytų Zarasų. Ir štai su drauge suderinom abiems tinkamą dieną. Beje pasitaikė labai šilta ir saulėta diena.

Kartu su savo vaikučiais, jų kėdutėmis bei vežimais “susipakavome” į didesnį automobilį ir iškeliavom į valandos kelionę nevažinėtais keliais. Geroje kompanijoje kelionė neužtruko, o vaikučiai gerai pailsėjo (pamiegojo) prieš pasivaikščiojimą Zaraso ežero pakrante. Pažintį su nelankytu miestu pradėjome nuo apžvalgos rato. 

Giedras dangus, saulutė, didžiulis ežeras akino savo grožiu. Net ir ankstyvą pavasarį, kai dar gamtoje taip pilka ir niūru, čia matomas vaizdas tikrai džiugina akį. Tačiau nusivylėm neradusios galimybės, su vežimais, nusileisti tiesiai nuo apžvalgos rato iki pakrantės. Gūžtelėjome pečiais, kaip čia nepagalvota. Šiokį tokį priėjimą radome nuėję toliau į miestą. Vėliau išsiaiškinome kad, dar  sekantis priėjimas, buvo žymiai patogesnis. Ežero pakrantė labai sumaniai sutvarkyta. Pakeliui pilna tiltelių, suolelių. Nutiestu taku nukeliavome iki, vieno Zarasiškio ypatingai rekomenduotos aplankyti, salos. Vien iš šios salos atsiverianti panorama verta laiko ir pinigų skirtų kelionei. Tokius vaizdelius esu mačius tik meninėse nuotraukose iš užsienio. Gaila iš mūsų nekokios menininkės, tad foto tikrai neperteikia matyto nuostabaus vaizdo.

Prieš važiuodamos namo dar pasivaikščiojome po patį miestą. Šiek tiek paklaidžiojusios priėjome centrinę miesto aikštę. Kuri, pasirodo, yra beveik prie pat lankytos Zaraso pakrantės. Joje tikėjomės rasti kur patogiai atsisėsti ir pavalgyti, bet… Viena rasta kavinė apskritai uždaryta, o kol pasiekėme kitą, iki jos darbo pabaigos buvo likusios septynios minutės. Lankant Zarasus ne sezono metu, sekmadienį, reikėtų turėt užkandžių ne tik vaikams bet ir sau. Nebent tinka kebabinė ar degalinė - jos dirbo. Be degalinėje esančio WC, tokių (veikiančių) dalykų pakeliui irgi nematėme. Pavalgėme tik grįžusios į Molėtus. 

Zarasai Renatos akimis -> Pasižvalgymai po Zarasų kraštą .

Aistė 

O mes važiuojam ir važiuojam

Prieš pastojant mano didžiausios baimės buvo užstrigti namuose ir prarasti draugus dėl išsiskyrusių interesų. Paradoksalu, tačiau paskutinius metus (na, beveik metus) nieko daugiau neveikiu tik vis kažkur judu (nieko įspūdingo, bet judu). Susitinku su savo draugais, leidžiu laiką su šeimos nariais. Su vienais dažniau, su kitais rečiau, bet nesijaučiu praradusi nė vieno, jaučiuosi net gi įsigijusi daugiau.

Manau, galiu drąsiai teigti, kad automobilis ir teisė jį valdyti mamai yra didžiausias pliusas auginant mažą vaikutį. Nereikia laukti kol vyras grįš iš darbo, nereikia laukti savaitgalio, nereikia laukti jokios pagalbos, kad būtų galima ištrūkti iš namų, iš savo skersai išilgai išnaršyto kiemo (ir aplink jį). Tereikia kokio nors pomėgio ar lakios vaizduotės ir “davai” į trasą.

Mano problema ta, kad su pomėgiais ir vaizduote šiek tiek sudėtinga, bet, kad nesėdėt namie, seku paskui savo draugus ar šeimos narius (tiksliau paskui sesę). Pasižiūrėjus į kalendorių tik ir matau susitikimus su draugais, pažįstamais, šeimos nariais. Keliaujam į kavines, prekybos centrus, vaikštom po parkus ir Vilniaus miesto centrą, tiesiog leidžiam laiką svečiuose. Kviečiu ir pas save, tiesa, retai, nes pati esu linkus prašytis į svečius, tad to tikiuosi ir iš kitų, bet, kaip supratau - nespėja, nes tai tai padarau pirma (turiu tam laiko).

Ne, tai ką išvardinau viršuje, tikrai nėra vienintelė veikla, kuria užsiimu. Su dukryte dažnai apsilankome ir įvairiuose renginiuose. Per paskutinius 8 mėnesius buvom keliuose koncertuose, nesuskaičiuojamam kiekyje, oficialių ir nelabai, paskaitų ir kitokių teminių susitikimų. Pradžioje Aliza viską pramiegodavo, paaugus jau pati “veliasi” į diskusijas, krykštauja, bendrauja su kalbančiais. Visada, net ir džiaugsmingai pareikšdama apie savo buvimą, gauna didžiausius pagyrimus dėl savo ramumo.

Be pavienių, netyčia internete užmatytų veiklų, aš priklausau dar ir periodiškai susitinkančiam merginų klubui su kuriuo ne tik kepam karštus sumuštinius bei žiūrim filmus (tai darėm tik vieną kartą), bet ir susipažįstam su įvairiausiomis profesijomis, jų atstovais. Lankėmės psichiatrinėje ligoninėje, SPA paslaugų salone, A. Gustaičio aviacijos institute pilotavau orlaivio simuliatorių, kol Aliza leido laiką su kartu veikloje dalyvaujančia mergina... Bendravom su psichiatre, sesele, kineziterapiautėmis, pilotu ir t.t. Mes su Aliza visada laukiamos ir net skatinamos kartu visur dalyvauti.

Nemažai laiko praleidžiu gimtinėje. Be baimės leidžiuosi į valandos kelionę tik dviese su dukryte. Svarbiausia, kad būtų sausa, soti ir pavargus, tada be problemų išmiega visą kelią. Dviese pasiekti Kauną taip pat ne problema, svarbiausia susidaryti orientacinį planelį, kada vaikas miegos (važiavimui), kada reikės patalpų maitinimui bei pervystymui ir pasistengti, kad jos tuo metu būtų netoliese. Kadangi Aliza planelio nežinojo, tai teko žindyti parduotuvės patalpose tiesiog atsisėdus ant laiptų. Smagu kai vaikui tai nekelia problemų, Aliza pripratus žįsti pasislėpus po skarele bet kokioje pozoje.

Šiek tiek didesnis iššūkis yra kelių valandų kelionės. Išsiruošusi į tokias keliones visada turiu bent vieną kompanijoną neskaitant dukrytės. Drauges nusekiau į Gargždus, Klaipėdą, su sese  bei vyru pramogavome vasarinėje Liepojoje ir su sese apsižvalgėme žieminėje Palangoje. Be didesnių problemų, gana sklandžiai suvažinėjome į abi puses ir smagiai po kelias valandas praleidom minėtuose miestuose.

Visos turėtos baimės išsisklaidė negrįžtamai, dažniau net pagalvoju, kad reikėtų ilgiau namie pabūti, pailsėti, pagulėti, tačiau taip net nebesigauna. Mes važiuojam ir važiuojam ir neketinam nustoti tai daryti.

Mūsų kelios kelionės:
Pažintinė, poilsinė kelionė. Kūdikis ne stabdis.  
Keistų objektų apsuptyje. Žalvario parkas.
Žiemą lekiam į pajūrį! Poilsis Palangoje.

Aistė

Pažintinė, poilsinė kelionė. Kūdikis ne stabdis.

Be perstojo džiaugiuosi savo dukrytės sklandžiu vystymusi, sveikata, ramumu. Kuo toliau, tuo drąsiu palieku namus. Išeiname vis ilgesniam pasivaikščiojimui toliau nuo namų, tai į svečius, tai į kavinę, tai į gimtinę… Aš nebūčiau aš, jei savo džiaugsmu nepasidalinčiau su aplinkiniais. Taip, jau ne kartą, sulaukiau “padrąsinimo”, kad dar ateis laikas, kai viskas apkars. Vis girdžiu arba skaitau - “Palauk, palauk…”. Laukiu laukiu ir vis viliuosi, kad nesulauksiu, kad laikas su mažyle visada bus toks paprastas ir malonus.

Tačiau, dėl visa pikto, stengiuosi išnaudoti šį stebuklingą laiką kuo efektyviau. Nepabūgau, su nepilnai dviejų mėnesiu kūdikiu, išvykti į kelių dienų pažintinę, poilsinę kelionę prie Baltijos jūros. Prisiskaičiau, kad oras pajūryje yra labai naudingas mažiems vaikams, tad dvejonių dėl kelionės nekilo. Tiesa, šiek tiek neramino tos kelios valandos automobilyje, bet juk ne aš pirma, ne aš paskutinė keliauju su tokiu mažu vaikučiu. O, be to, kas gali būti sudėtingo, kai judant automobiliui kūdikis pagrinde tik miega.

Svarbiausia užduotis buvo suruošti Alizą ilgąjai kelionei. Kadangi žindau krūtimi, daug smulkmenų atkrito. Kelioninę kuprinę užpildėm sauskelnėmis, kad būtų bent septynios per dieną ir dar šiek tiek, bei drabužėliais kiekvienai dienai ir pora papildomų - niekada negali žinoti. Pasiėmėme ir pora marliukų, panaudojom tik vieną, ir pora palučių, taip pat, panaudojome tik vieną. Susikrovėm visą vaistinėlę, kurią, prieš kelionę, papildė ir kremas nuo saulės. Atsarga gėdos nedaro, ypač su mažu vaiku. Taip pat vežėmės drėgnas servetėles ir apsauginius paklotėlius lovai, kuriuos jau turėjau kas dieną su savimi nešiojamoje kuprinėje. Apsėjom su trimis paklotėliais, bet būčiau besijaučianti žymiai saugiau, jei būčiau turėjus dar tris.

Pasiėmėm vežimėlį su lopšeliu, kad mažylė turėtų kur miegoti, tad, dėl vietos stokos bagažinėje, visa kita reikėjo talpinti kaip įmanoma kompaktiškiau. Prie vežimėlio pasiėmėme dar ir storą pledą bei apsaugą nuo lietaus. Į bagažinę, taip pat,  įsimetėme sesers spintoje atkapstytą jos sūnaus pusinę palapinę.

Šį kartą nepamiršau ir savęs, įsidėjau visą pakuotę įklotėlių į liemenėlę bei pakankamai bliuskučių, kad galėčiau pasikeisti bent kartą per dieną - įklotėlio į liemenėlę ne visada užtenka. Kad būčiau visai tikra, nepalikau namie ir ūkiško muilo - pravertė išsitepus mėgstamiausius marškinėlius ir Alizai apdirbus savo drabužėlius.

Keliavome penkiese, du vaikai ir trys suaugę. Kelionės maršrutą susidarėme patys, kad savęs per daug neapkrauti ir kartu pamatyti kiek įmanoma daugiau. Gaila, dėl lietaus pirmuosius suplanuotus punktus teko praleisti. Tačiau net ir su jais, didžiąją dalį sustojimų ir pasisėdėjimų diktavo būtent mūsų mažylė. Judant automobiliu ar vežimėlyje ji nuolatos miegojo, bet išalkus greitai primindavo apie save ir tekdavo ieškoti kur sustoti.

Kelionėje į Liepąją, pasidarėm porą ilgesnių pertraukėlių, viena jų Šiauliuose esančiame prekybos centre “Saulės miestas”. Man labai pasisekė, nes neįgaliųjų tualete buvo ne tik pervystymo stalas, bet ir patogi kėdė maitinimui. Žinoma, maitinti automobilyje irgi ne bėda, per likusį laiką tai teko daryti ne viena kartą. Tame pačiame automobilyje teko keisti ir sauskelnes. Reikėjo kažką pasidėti sėdynės gilumoje, kad Alizai netektu gulėti šonu.

Nors mes su vyru mėgstam pamiegoti o, be to, pasiruošti su Aliza, įskaitant maitinimą, trunka mažiausia pora valandų, išsinuomotame kambaryje daug laiko praleisti neteko. Aišku, bendrakeleiviams pabosdavo laukti kol mūsų šeima susiruoš, kol pamaitinsiu Alizą, bet žinojo, kokias sąlygas renkasi ir nesiskundė. Visas tris dienas praleidome tai mieste, tai parke, tai prie jūros, lankydami įvairiausius objektus. Maitinti Alizą teko įvairiausiose vietose, labai pravertė dovanota žindymo skarelė! Automobilis, kavinė, vaikų žaidimų aikštelė, pajūris - labai patogiai jaučiausi pasislėpus po ta skarele. Prisižiūrėjus piktų video, apie žindymą viešoje vietoje, jau turėjau galvoje atsakymą, kad esu prisidengusi daugiau nei dauguma žmonių vaikštančių aplinkui, bet jo panaudoti neteko…

Kelionėje labiausiai neramino laikas praleistas pajūryje ar netoli jo. Smėlis, saulė, didžiulis vėjas...  Lietus nebuvo baisus, nes jam buvom puikiai pasiruošę - tikėjomės jo. Apsauga vežimėliui labai pravertė ne tik nuo lietaus, bet ir nuo vėjo prie jūros. Tiesa, buvo neramu, kad Aliza po juo neperkaistų, bet pravėdinau pakankamai dažnai ir šiltnamio efektas nesusidarė. Palapinė, paimta apsisaugoti nuo vėjo ir saulės šiek tiek mane nuvylė. Į ją labai lengvai prisinešė didžiuliai kiekiai smėlio, kurio pateko ir ant Alizos veido, saugiau jaučiausi mažylę laikydama vežimėlyje. Štai skarelė, skirta žindymui, puikiai pravertė slepiant savo vaikutį nuo visų minėtų pavojų. O atvėsus orui vakare, labai džiaugiausi turimu storu pledu, į kurį suvyniojome Alizą, nors būtų buvę patogiau jei būtume turėję rudeninį kombinezoną. 

Grįžtant į namus, taip pat, turėjome porą sustojimų. Vienas jų buvo Klaipėdoje, skirtas aplankyti draugę su dviejų savaičių naujagimiu. Neturint su kuo palyginti, nenumaniau, kad Aliza šitaip užaugo. Mačiau, kad ji jau gerokai didesnė nei anksčiau, bet kad tiek… Neįtikėtina,  kaip sparčiai vaikai auga per pirmuosius savo gyvenimo metus. Likusi kelionės dalis, kaip visada, prabėgo labai greitai..

Neneigiu, ši kelionė tikrai išvargino, po to pora dienų nesinorėjo lipti iš lovos (tai galėjo būti ir dėl lietingų orų), bet atsigavau. Sakyčiau, buvo verta nuvykti prie jūros ir labai nekantrauju nuveikti dar ką nors. Galiu drąsiai teigti, kad kūdikis kelionėje ne stabdis!

Plačiau apie pačią kelionę -> Poilsis Liepojoje bei žvilgsnis į Karuostos šiaurinius fortus

Aistė