Žindymo nutraukimas

Panašu, kad sprendimas nutraukti žindymą šovė į galvą pačiu netinkamiausiu laiku. Esu pridarius krūvą klaidų, adaptuojant vaiką tik pradėtam lankyti darželyje, kurios jau kelia vaikui per daug streso. Dukrytei tuo metu kaip tik dygo dantis, o tokiais atvejais žindymas veiksmingiausias nusiraminimo būdas. Tačiau grįžus namo, po nenusisekusio palikimo pietų miegui darželyje, nusprendžiau, kad nuo šiandien migdysiu vaiką sėdėdama šalia. Mat iki šiol migdydavau žindydama.

Niekada neraminau vaiko isterijų  žindymu, filmukais ar dalykais, kurie tas isterijas išprovakuodavo. O, po patirto streso ją migdant svetimoje vietoje, tarp svetimų žmonių, grįžus namo ir pagaliau atsipalaidavus - isterijos tapo nesuvaldomos. Vaikui reikėjo išsilieti. Kadagi tą dieną Aliza nurimo tik užsnūdus, nė nebuvo progos persigalvoti dėl apsisprendimo migdyti ją tiesiog sėdint šalia. Kad vaikas miegotų darželyje, reikia atpratinti ją nuo miegojimo kartu, užmigimo su krūtimi. Intuicija kuždėjo, kad būtent šiandien reiktų nustoti žindyti visai. Dvejonių turėjau daug, suprantu, kad galima buvo laipsniškai sumažinti žindymų kiekį, bet, gal ir savanaudiškais tikslais, nusprendžiau netampyti gumos...

Noriu iš anksto atsiprašyti savo vaiko, jei įtaisiau jai kokią traumą, tačiau tikiuosi, kad viską dar pavyks užglaistyti ateityje. Sutinku, kad tai buvo neapgalvotas, nesuplanuotas, impulsyvus sprendimas, keliantis daug dvejonių, bet jaučiu, kad pasielgiau teisingai.

Šiuo mums abiems sunkiu periodu, labai pasitarnauja dukrytės tėtis. Gal kartais persistengia su savo rūpesčiu, pasiduodamas vaiko manipuliacijom tik pratęsdamas permainų keliamus skausmus, bet jei ne jis, Aliza neturėtų į ką atsiremti, kai mama "skriaudžia". Mano vyras su džiaugsmu eina su dukryte miegoti, ją pasupuoja, jai dainuoja ir ją glosto, kol abu saldžiai nulūžta. Prisipažinsiu, pavydu, kai vaikas eidamas miegot man net nesileidžia priliečiamas, o tėčiui verkdama užgriūna ant galvos, parodydama, kad padėtų jai užmigti... Taip tie tėčiai ir tampa mylimesni.

Nutraukus žindymą Aliza pradėjo vartoti žymiai daugiau vandens. Pradėjo ir daugiau valgyti, greičiau išalkti. Pabudus naktį vietoj krūties Aliza pasitenkina ir buteliuku vandens. Atsigeria ir miega toliau. Keliasi anksčiau, nes alkis nugali miegą.  Mums tai tik į naudą, nes į darželį reikia nusigauti dar iki pusės devynių ryto. Su skausmingomis, kietėjančiomis krūtimis, su besiformuojančiais guzeliais kovojau savarankiškais masažais ir elastiniu bintu. Kadangi kopūsto, kurį galėčiau pašildyti ir prisdėti kaip kompresą, neturėjau, pasinaudojau patarimu, nutraukus pieną tvirtai krūtinę apvynioti elastiniu bintu ir taip pabūti bent pora dienų. Nesu tikra, kad padėjo būtent jis, juk kiekvienai moteriai kitaip, bet tikrai nepakenkė, lyg ir nieko neužspaudžiau.

Visada sakiau, kad žindysiu Alizą tol, kol tai darydama jausiuosi patogiai. Žinau, kad yra žmonių, kuriems atrodo, kad aš jau per ilgai tuo užsiimu, atsiras ir tokių, kuriems atrodys jog per anksti nutraukiau, bet tai mano sprendimas, mano laikas, mano galimos klaidos...

Aistė

Žindymo vargai

    

 Žindyti kūdikį pačiai yra didelis patogumas. Nereikia nešiotis buteliukų, mišinukų, nereikia rūpintis kur jį pašildyti ar nešiotis dar ir termosą. Nereikia krepšyje laikyti jokių pientraukių ar dar nežinia ko (nežinau, nes man to paprasčiausiai nereikia). Nėra būtina patalpa maisteliui paruošti, galiu bet kur prisėsti, prisidengti skara ir dukrytė jau gali pasisotinti. Skamba puikiai! Bet ne viskas taip jau gražu.

    Pradedant nuo savaime tekančio pieno, drėkinančio ne tik palaidinę, bet ir lovą naktimis, nes įklotėliai į liemenėlę ne visada padeda arba nuslysta ir nė neatlieka savo paskirties, baigiant springstančiu, besimuistančiu vaiku, kai pienukas teka per greitai… Vaikui užspringus, šis paleidžia spenelį, tada pienas fontanais čiurškia vaikučiui į nosį, akis, ausį, plaukus ar per viršų už jo (priklauso nuo to kaip pasisuks). Tai tikrai nesukelia malonumo nei vienai iš mūsų, ypač jei veiksmas vyksta prisidengus skarele.

Prieš maitindama, visada pasiruošiu vatos tamponėlį, kad sugerti pieno perteklių, bet niekada nespėju laiku juo pasinaudoti… Kai vaikas alkanas, procedūra su vatos tamponėliu tik sudaro sąlygas erzeliui ir verksmui. Papildomas stresas! Ir taip pusę metų, metus, du? Maitinti ketinu, kol tai darydama jausiuosi patogiai prieš save, vaiką ir kitus.

Kadangi renkuosi tokį maitinimo būdą, akivaizdu - gyventi galima. Tačiau nesitikėjau, kad žindymas kelia tiek diskomforto. Niekas man to nesakė, o jei ir užsiminė, tai tikrai neperteikė to taip, kad užfiksuočiau. Esu dėkinga, kad bent jau ligos nepuola, krūtys nekietėja. Be to, kadangi pienas pakankamai sotus, ir dukrytės per dažnai netenka maitinti. Kitu atveju, tikriausiai visas tas rinkinukas, išvardintas viršuje, būtų žymiai maloniau nei žindymo vargai.

Aistė

Žindymas, ramybės ir susikaupimo laikas

Pamenu, pirmomis dienomis žindant savo mažylę, stebėjau ją ir galvojau, koks tai keistas jausmas. Ne tiek keisti fiziniai pojūčiai, kiek psichologiniai. Sunku apibūdinti savijautą, tinkamiausias žodis, tikriausiai, tiesiog “keista”.

Įdomus faktas - žindymas reikalingas tiek kūdikiui, tiek pačiai mamai. Kūdikiui tai maistas, visos organizmui reikalingos medžiagos, apsauga nuo ligų. Kuo dažniau mama maitina savo naujagimį, tuo greičiau traukiasi jos ištampyta gimda, greičiau vyksta gijimo procesas, mažėja tikimybė susirgti pogimdyvine depresija.

Tiesa, pats žindymo procesas nėra jau toks paprastas, pradžioje maitinau mažylę nelabai teisingai. Buvau girdėjusi apie tai, kad žindant turi būti patogu mamai, žinojau, kad žindyt galima gulint, sėdint. Ligoninėje man priminė dar ir tai, jog stuburas turi būti tiesus, o pečiai atpalaiduoti. Taip pieno tekėjimas geresnis. Buvo sudėtinga tai įgyvendinti, kai dar jaučiamas diskomfortas, viena ranka laikant krūtį, kad nosytės neužspaustų, kita ranka krutinant vaiką, kad neužmigtų. Laikui bėgant, rodos, išmokau.

Trečiąją Alizos gyvenimo dieną, prieš pat paliekant gimdymo namus, pajutau kaip pradėjo kaisti ir kietėti mano krūtinė. Iš ties pasimečiau, maniau, kad kažkas negerai. Tačiau, google visagalis, greit išsiaiškinau, kad tai normalu, kad tai laikina. Taip pradeda vietoje priešpienio gamintis pienas. Kad jausti mažiau diskomforto, tereikia dažniau maitinti savo mažylę masažuojant sukietėjusias krūties vietas. Vėl gi, žindymas padeda mamai išvengti didesnio diskomforto. Su nepatogumais susidorojau dienos bėgyje, nors, pagal teoriją, normalu, kad jie gali užsitęsti iki penkių dienų.

Nuo pirmų dienų su savo mažyle, dažniausiai sulaukiu dviejų klausimų. Vienas jų yra “Ar dukrytė leidžia man pamiegoti”?, o kitas “Ar užtenka pieno?”. Į pirmą klausimą, galiu atsakyti, kad pailsiu tiek kiek ir bet kada iki jai atsirandant mūsų gyvenime. Keltis naktį tikrai ne problema, nevargina. Juk pamaitinus, pakeitus sauskelnes, galima keliauti atgal į lovą. Ne visada net pilnai įšsibudinu.

Sulaukti antro klausimo labai keista, kai pienas jau nuo trečios Alizos gyvenimo dienos, tiesiogine to žodžio prasme, fontanais veržiasi iš krūtinės. Pirmą kartą pamačius tokį vaizdelį net juokas suėmė. Tik pradėjus mūsų mažylei niurzgėjimu demonstruoti savo alkį, dažniausia iš kart pradedu jausti ir nežymų tempimą spenelių srityje. Tai reiškia, kad pienas pats veržiasi lauk. Įklotėliai į liemenėlę yra tikras išsigelbėjimas, be jų visa krūtinė šlapia ir viskas kas po ja (pilvas, keliai, patalynė... ). Maitinant iš vienos krūties, pienas visada teka ir iš kitos. Keistas šis biologinis procesas.

Laikui bėgant, kai išmokau tinkamai žindyti, šis procesas man tapo kaip meditacija. Ramybės ir susikaupimo laikas, kai galiu tiesiog žiūrėti pro langą į medžių viršūnes ir apie nieką negalvoti. Žindymo metu, kiekvieną kartą, pasijuntu vis artimesnė su savo dukryte. Vis labiau jaučiuosi mama. Skaitant ankstesnius mano straipsnius, galima buvo pagalvoti, kad kažkas negerai su mano suvokimu. Pagaliau suvokiu, kad tai tikrai vyksta! Aš mama ne tik pagal apibrėžimą, bet ir širdyje.

Aistė

Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė

Vaiko žindymas visada atrodė savaime suprantamas dalykas. Kažkaip nemaniau, kad tai turėtų reikalauti kažkokių papildomų žinių. Per daug juo ir nesidomėjau. Žinojau, kad pirmas dienas išsiskiria tik labai sotus priešpienis ir trečią ar ketvirtą dieną pradeda gamintis pienas. Buvau girdėjusi apie tinkamas ir mamai patogias pozas. Visada maniau, kad šių žinių pilnai užtenka. Tačiau, jau pirmomis Alizos gyvenimo dienomis supratau, kad būtina pasidomėti daugiau.

Mano laimei, turėjau paskolintą vaikų daktaro Kazimiero Vitkausko parašytą knygą “Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė”. Nereikėjo ieškoti informacijos, neturint konkrečių klausimų. Tiesa, knyga nustebino paneigdama daug ilgai kartotų dalykų apie rūpinimąsi vaiku. Pavyzdžiui, nuo neatmenamų laikų, mano aplinkoje, kartojama, kad vaiko nereikia pratinti miegoti kartu, kad nereikia pratinti būti nešiojamam ant rankų, o ši knyga teigia visiškai priešingai. Pasak autorių, kūdikis turėtų nuolatos būti kartu su mama - ir dieną, ir naktį… Nereikia leisti kūdikiui ir įsiverkti, reikia reaguoti į jo poreikius iš karto. Skaitydama šią knygą, dar kartą įsitikinau, kad vieno teisingo kelio nėra ir pasitikėdama savo intuicija tikrai nesuklysiu.

Perskaičiusi minėtą knygą, supratau, kodėl klausimas apie motinos pieno gausumą toks populiarus. Ankstesniais laikais buvo kitokios kūdikio maitinimo taisyklės, kurios, pasak knygos autorių, stabdė pieno gamybą motinos krūtyse. Nustatytas maitinimosi laikas, primaitinimas kitokiais skysčiais tarp maitinimų… Nemaitinant vaiko tiek kartų kiek jis nori, motinos organizmui neduodamas signalas gaminti pieno tiek, kiek kūdikiui reikia. Kadangi, abu su vyru, labai stengiamės nevirkdyti mūsų mažylės, maitinu ją kai tik parodo tam poreikį ir šiuo metu su pieno kiekiu problemų tikrai neturiu..

Didžiausias atradimas, apie kūdikio žindymą, yra faktas, jog žįsdamas vaikas pirmiausia gauna saldų ir neriebų pieną, o tik vėliau ne tokį saldų ir riebesnį. Pradžioje gaunamas pienas greitai užpildo kūdikio skrandį ir suteikia trumpalaikį sotumo jausmą. O riebesnis pienas kūdikiui yra žymiai naudingesnis. Riebesnis pienas atitekėjęs į priekį, nesunaudotas, su laiku, tampa saldžiu ir ne tokiu sočiu. Jei kūdikis neprieina iki riebesnio pieno per vieną maitinimą, tai gali tektį jį maitinti, ta pačia krūtimi, ir 3-4 kartus iš eilės. Rečiau keisti krūtį reiktų tuo atveju, jei kūdikis tuštinasi putomis. Pasirodo, kūdikio išmatų išvaizda gali padėti išsiaiškinti daugybę problemų, susijusių su jo fiziologija. O dar sakoma, jog kūdikis nesuteikia atgalinio ryšio…

Kazimiero Vitkausko knyga “Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė” užpildė daugybę spragų mano žiniose apie žindymą. Rekomenduoju perskaityti kiekvienai būsimai mamai.

Aistė