Pirmosios dienos namuose

Kad ir kaip palatoje buvo ramu ir saugu, nes žinojau, kad už durų budi savo srities specialistės, atėjo laikas su nauju šeimos nariu grįžti namo. Kadangi aš sveikau gana sparčiai, o mūsų mažoji mergaitė laikėsi puikiai, po dviejų parų, birželio 7 dieną, mus išleido iš ligoninės. Nuo šios dienos, visa atsakomybė už mažylės gerovę, krito ant mano ir mano vyro rankų. Pasiruošusi šiam gyvenimo etapui tikrai nesijaučiau, tačiau nuojauta kuždėjo, kad viskas bus gerai.

Grįžus namo stipriai padidėjo jautrumas. Dirgino kiekviena užkliuvusi smulkmena. Labai slėgė tai, kad namai nebuvo kruopščiai sutvarkyti ir maniežas dar nebuvo sukonstruotas. Viskas taip greit įvyko, kad nė nepagalvojau priminti vyrui, kad viską paruoštų. Akivaizdu, kad ir jam ne tai galvoje buvo. Be to, jaučiausi labai pavargusi. Net užsnūdau bemaitindama mažylę, kas pabudus sukėlė dar daugiau streso - juk galėjau prispausti! Tačiau, kelios minutės miego prisidėjo prie to, kad gana greitai nusiraminau, nebesijaučiau tokia pavargusi. Kai vyras sutvarkė namus, sukonstravo maniežą, blogos emocijos galutinai išgaravo.

Buvau paprašyta, tad jau pirmą dieną namuose, atsigavusi, paskambinau mano nėštumą prižiūrėjusiai moterų daktarei, pranešiau apie vaiko gimimą. Taip pat informavau poliklinikos vaikų skyrių, kad jie turi naują pacientę. Mūsų mergaitei priskyrė daktarę pagal apylinkę ir pasakė, kad ji mus aplankys poros dienų bėgyje. Kai kurie gimdymo namai informuoja poliklinikas apie vaiko gimimą, tačiau mums pasakė pasiskambinti patiems.

Sekančios dienos nebuvo keliančios tiek streso, nors vien geromis emocijomis pasigirti negaliu. Iki depresijos toli gražu, bet jautrumas buvo ryškiai padidėjęs. Jei kažko paprašytas mano vyras nesiėmė to būtent tą akimirką kai paprašydavau, ašaros akyse nedžiūdavo iki pat nakties miego. Žmonių, ypatingai mano vyro, dėmesys dukrai pralenkė visus mano lūkesčius. Nuotraukų kartu su dukryte, bei bendravimo su manimi ir apie mane trūkumas, irgi išspaudė kelias ašaras... Vyrui teko priminti apie galimą pogimdyvinę depresiją, padidėjusį jautrumą. Labai džiaugiuosi, kad išklausė ir maloniai sureagavo net į juokingiausius skundus.

Mūsų mažoji mergaitė labai pagelbėjo savo mamai susidoroti su pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis. Savo ramumu, ilgu miegu man suteikė visas galimybes po truputį, neskubant, apsiprasti su naujomis pareigomis. Tereikėjo prisiderinti prie susiformavusios mažylės dienotvarkės.

Ketvirtąją mergaitės gyvenimo dieną, svečiuose sulaukėme mums priskirtos pediatrės vizito. Ji apžiūrėjo mūsų mažylę ir pažėrė daugybę paaiškinimų, patarimų ir dalykų į kuriuos reikia atkreipti dėmesį. Iš esmės pakartojo, papildydama keliomis detalėmis, tai ką jau žinojau. Patarė kaip rengti, kaip apkloti, kaip laikyti, kad atsirūgtų. Pabrėžė, kad įvairius aliejukus, tepaliukus naudoti tik tada kai jų prireikia. Rekomendavo vaistų į vaistinėlę ir išrašė vitamino D. Labai maloni moteris, atrodo, kad sutarsime daugeliu klausimų.

Naktį, po daktarės vizito, jau buvau pamaniusi, kad prasidėjo bemiegės naktys. Mergaitė sunkiai valgė ir nenorėjo miegoti. Ne iš karto supratau, kas vyksta. Buvau pasiruošusi verkimui be priežasties ir nežinojimui kur dėtis. Štai ir trečioji, šviežiai keptos mamos, klaida. Tik paryčiais suvokiau, kad mano dukrytei sunku kvėpuoti, juk namuose oras gana sausas ir, savaime suprantama, gali dirginti jautrią naujagimio nosytę. Be to, nosyje buvo susikaupę išskyrų, kurias, naiviai tikėjausi, kad iščiaudės pati.. Kas čia per mintys? Sudrėkinus nosį jūros vandeniu, skirtu kūdikiams, visi reikalai pasitaisė. Nuo tol, puikiai vertėmės pagal poreikį drėkinant arba valant nosytę prieš maitinimą ar pradėjus sunkiau kvėpuoti.

Kai, pagaliau, sutarėm dėl mažylės vardo, sutvarkėm ir pagrindinius formalumus susijusius su vaiko gimimu. Birželio 10 dieną vyras išėmė gimimo liudijimą, aš deklaravau gyvenamąją vietą, kartu užsakydama vienkartinę išmoką. Aliza tapo pilnaverte Lietuvos piliete.

Aistė

Trys dienos ligoninėje. Trečia diena

Rodos tik trečią dieną į mano kūną grįžo emocijos, jausmai. Prieš tai buvusias dvi dienas dirbau lyg prisuktas robotukas. Tik trečią dieną paėmiau savo dukrytę į rankas ne tam, kad pamaitinti ar pervystyti, bet tam, kad palaikyti rankose. Žiūrėjau į jos veido mimikas ir negalėjau atsistebėti, kad šitas mažas žmogeliukas yra mūsų naujasis šeimos narys.

Jau nuo praeitos dienos žinojau, kad šią dieną galime būti išleistos namo. Tereikėjo sulaukti vizitacijos ir gerų bendrojo kraujo tyrimo rezultatų. Per vizitaciją, daktarė patikino, kad galime ruoštis ir, kadangi mums sekasi taip puikiai, greičiausiai, būsime išleistos namo praėjus tik dvejoms paroms. Taip ir buvo.

Kraudamasi daiktus, grįžimui namo, džiaugiausi, kad gimdyvės krepšelį pasiruošiau visai neblogai. Beveik viskas, ką susikroviau, atliko savo paskirtį. Rinkinys po gimdymo iš www.assorti.lt parduotuvės puikiai pasitarnavo. Kadangi buvom paleistos gana anksti, nespėjau pasinaudoti tik šampūnu bei plaukų balzamu. Pirmomis dienomis, kai viską skauda, galvos plovimas tikrai mažiausiai rūpi… Tiesa, visai nepanaudojau ir įklotėlių į liemenėlę, bet namie supratau, kad būnant ligoninėje tris paras, jų tikrai prireiktų. Pasigedau tik antrų naktinių pasikeitimui, nes palatoje be galo karšta ir pirmieji greitai persismelkė prakaitu, bei dildės, nes nusilaužiau nagą... Taip pat vyras kelis kartus pasirūpino užkandžiais tarp ligoninėje pateikiamo maisto. 
           Vaikučiui (krepšelis naujagimiui) sauskelnių prisidėjau tikrai per daug, kaip ir drabužėlių, kurie vaikui miegant nesitepa. Dviejų šliaužtinukų ir dviejų bodžiukų pilnai užteko. Žinoma, kojinytės ir pirštinytės taip pat buvo naudojamos. Vaikiško muiliuko kūdikiui taip ir neprireikė, panaudojau jį tiesiog rankoms plautis, geriau būtų buvęs skystas muilas. Drėgnas servetėles naudojau taip pat tik sau ir jų prireikė tik pirmosiomis valandomis, kai dar buvo labai sunku keltis. Labai džiaugiuosi, kad įsidėjau ūkiško muilo vaikiškiems rūbams plauti, nes marliukai tepėsi gana greitai, galėjau jų įsidėti ir daugiau nei du. O po išmoktos pamokos, kad atsegus vystyklą reikia palaukti, gal vaikas pasysios, muilą panaudojau ir savo naktiniams plauti.

Nesitikėjau, kad visas šis procesas, gimdymas ir laikas ligoninėje, klostysis taip sklandžiai (na, su pora išimčių). Sklandžiam gimdymui neprireikė jokių papildomų mankštų, baseinų, jokių pilvo presų. Mūsų mergytės puikiai sveikatai taip pat neprireikė ypatingos fizinės veiklos bei išskirtinai gerai subalansuotos mitybos.

Nesitikėjau, kad mes (aš ir mūsų dukrytė) jau nuo pirmų dienų taip puikiai bendradarbiausime besimokydamos kartu sugyventi. Kaip jau ne kartą minėjau, aplankytos paskaitos suteikė daug pasitikėjimo savimi. Manau egzaminas išlaikytas. Žiūrėsim, kaip mums seksis namuose. Dar vis sunku atsitokėti, bet aš jau tikrai mama.

Aistė

Trys dienos ligoninėje. Antra para

Antrąją dieną, nors mama dar nesijaučiau, bet šis vaidmuo sekėsi daug geriau.  Maitinau, kas dvi/tris valandas, keičiau sauskelnes, leidau miegoti, daug miegoti…  Visas mano dėmesys buvo nukreiptas rūpinimusi pagrindiniais savo mergaitės poreikiais. Skausmas ir diskomfortas per daug nevargino. Matomai, dėl to, kad man tai mažiausiai rūpėjo, be to, šiuo klausimu, labai padėjo ligoninėje duoti nuskausminamieji.

Laisvu metu, kadangi nesimiegojo, atkreipiau dėmesį, kad naujienos apie mūsų mergaitės gimimą sklido greičiau nei tikėjausi. Prasidėjo komentarai, sveikinimai viešojoje erdvėje (facebook’e), kai pati dar nespėjau nieko ten patalpinti. O dar vis buvo žmonių, kuriuos norėjau informuoti pati. Pajutusi šiokį tokį spaudimą, pasidalinau naujienomis ir plačiau.

Labai vertinu supratingus žmones kurie suteikė man erdvės ir apsiėjo su pasveikinimu. Esu dėkinga už rūpestį mano ir mažylės sveikata, susidomėjimą, kaip mums sekėsi, kaip viskas klostėsi, tačiau šių klausimų sulaukiau kiek per daug, tiksliau iš per daug žmonių.

Vieniems noriai atsakinėjau, net ir pati rašiau. Yra žmonių, su kuriais tikrai norėjau pasidalinti patirtimi bei kilusiomis emocijomis, nes jie ir šiaip nuolatos dalyvauja mano gyvenime. Kitiems mandagiai atrašiau, kiek galima trumpiau, mintyse keldama klausimą, negi jie negali savaitę, kitą palaukti... Dėl per didelio kiekio susidomėjusiųjų, pradėjau išjunginėti telefone internetą, nes bendrauju, pagrinde būtent internetu, o neatrašyti, tiesiog, negaliu... Kas keisčiausia, atrodo, man daugiausiai erdvės suteikė tie kurie, mano akimis, pakankamai savi, kad domėtųsi kaip kas kur. O smalsiausi, daugiausiai klausimų turintys žmonės, buvo ne tokie jau ir artimi. Be to dauguma mamos, kurios jau yra tai patyrusios…

Nežinau, kas man “įkalė” į galvą, kad pirmomis dienomis man reikės pagalbos, bet antrai dienai ligoninėje su manimi pabūti pasikviečiau sesę. Artimas žmogus, o ir patirties su vaikais turi, tad nė nesugalvojusi, kokios pagalbos man reikia, pasirūpinau, kad ji mane aplankytų. Dienai įpusėjus, abi supratome, kad dėl tam tikrų aplinkybių, vizitas kiek prailgo. Didžiausia pagalba buvo kompanijos palaikymas, tačiau dėl jos teko praleisti puikią progą (ar dvi) pamiegoti, kol viskuo aprūpinta dukrytė būtent tai ir darė. Tiesa, tai ne bėda, nors buvau nemiegojusi dvi naktis, tačiau pavargusi nesijaučiau ir miegas netraukė. 

Manau net ir antrą dieną dar vis buvau šoko būsenoje, nes visas savo, kaip mamos, pareigas atlikinėjau lyg robotas, be emocijų su didžiuliu pasitikėjimu savimi. Tikriausiai, pasitikėjimas savimi buvo net gi per didelis, nes tai įtakojo antrąją šviežiai keptos mamos klaidą. Nežinau kaip ir už ko užkabinau, bet jau antroje dienoje nutraukiau virkštelę, pasirodė kraujas… Labai džiaugiuosi, kad sesuo buvo šalia ir pakvietė pagalbą, nes pati, kaip jau sakiau, daug pateiktos info pamiršau vos ją išgirdusi. Akivaizdžiai pamiršau ir tai kas svarbiausia, nežinau kaip būčiau pasielgusi jei šalia nebūtų buvusi sesuo…

Personalas susitvarkė labai greitai. Pasirūpino ne tik kūdikiu, bet ir manimi. Panašu, kad dar prieš man pradedant jausti silpnumą, jau buvo matyti, kad galiu bet kurią akimirką kristi. Na, kadangi pasirūpino manimi laiku, kristi neteko. Labai maloniai nuramino, kad visko pasitaiko, kad nieko čia tokio, kad virkštelė ir turėjo nukristi. Vengė bet kokių mano neigiamų emocijų, esu labai už tai dėkinga. Mūsų mergytė, su uždeginta bambute, greitai grįžo pas mane.

Nežinau, ką būčiau dariusi be sesers, kai nutraukiau virkštelę, tad labai džiaugiuosi, kad ji būtent tuo metu buvo šalia.. Be viso to, kaip mama su patirtimi, dienos bėgyje atkreipė mano dėmesį į kelias, rodos, savaime suprantamas smulkmenas, kurios buvo išgaravusios iš mano galvos. Tokios kaip raukšlyčių ir odos  priežiūra, atsirūgimas pamaitinus kūdikį ir pan. Jei būtų užsukusi trumpam, tikriausiai ne viską būtų pastebėjusi. Kai per trumpą laiką gaunama šitiek daug informacijos, nenuostabu, kad dalis jos neužsifiksuoja arba užsimiršta…

Kaip mama, tobulėjau ne dienomis, o valandomis.

Aistė

Trys dienos ligoninėje. Pirmoji para

Atvykus į pogimdyvinę palatą greitai likau viena. Vyras, kartu su manimi nemiegojęs visą naktį, išvyko ilsėtis į namus. Nusprendėme, kad neverta mokėti 30 eurų parai, kad jis galėtų pasilikti kartu. Už lango jau buvo šviesu, miegas neėmė visai, be to, nekantriai laukiau, kada vėl susitiksiu su mūsų dukryte.

Maniau, kad bet kurią akimirką sulauksiu savo vaiko, tačiau spėjau ir valandėlę nusnūsti, ir jau pradėti nerimauti, nors ne viena dalinosi, kad užtruko kol vaikutis atkeliavo į pogimdyvinę palatą. Kai, pagaliau, vaiką atvežė pas mane, seselė, atvežusi vaiką, kartu pateikė ir daug įvairios informacijos. Papasakojo kokia daktarų vizitacijos tvarka, paaiškino kur kreiptis dėl iškilusių problemų. Jaučiausi viską išgirdus ir užfiksavus, juk net paprašiau pakartoti, ko nesupratau. Tačiau daug kas išgaravo vos seselė paliko, dabar jau mūsų palatą.

Ir štai, su mažąja likome dviese. Antras maitinimas praėjo sklandžiai (vėliau išsiaiškinau, kad gulėjau neteisingai), be jokios išorinės pagalbos. Mergytė čepsėjo, pati prašė valgyti, valgė pakankamai godžiai. Maniau taip bus ir toliau. Dar, vizituojanti daktarė, sakiusi, kad vaiką reikia maitinti kas dvi valandas, paminėjo ir tai, kad šiandien kaip jau gausis taip… Pasirodo, kad tai tikrai nereiškia jog, jei vaikas net ir nuogai išrengtas nevalgo, versti nebūtina.

Pirmoji naujai keptos mamos klaida - nesugebėjimas pilnai išbudinti savo dukrytės, kuri pirmą dieną, galima sakyti, daugiau nieko nedarė tik miegojo. Klaida sėkmingai ištaisyta (o gal labiau užglaistyta) vakarinės vizitacijos metu, tačiau pasekmės pasijuto naktį, kai mažoji mergina pati kas valandą prašėsi maitinama.

Nepaisant vienos didelės klaidos su vaikučio maitinimu, visa kita sekėsi gana sklandžiai. Kūdikio laikymas, pirmi sauskelnių keitimai, apiprausimas po kranu. Prisiminus, kad dar neseniai bijojau tokį gležną naujagimį paimti į rankas, šią dieną jaučiausi kaip tai dariusi visą savo gyvenimą. Aplankytos paskaitos tikrai suteikė daug pasitikėjimo savimi. Jo nesusilpnino net ir jaučiamas skausmas bei didžiulis diskomfortas vaikštant.

Visi, mane supantys žmonės, nekantriai laukė naujienų apie vaiko gimimą. Aš nenorėdama per didelio žinučių ir, tuo labiau, klausimų antplūdžio, apie tai pranešiau palaipsniui, su pertraukomis, pirmiausia gimtosios šeimos nariams, tada artimiausiems draugams. Pranešinėjau kiekvienam asmeniškai, dar, nors ir nekantravau, bet nenorėjau jokio dėmesio viešoje erdvėje. Žinojau, kad per daug dėmesio pirmomis dienomis nėra labai gerai.

Šią dieną jau sulaukiau ir pirmųjų lankytojų - mamos bei leidau vyrui pasirodyti dukrytę saviškiams. Suvokiau, kad labai svarbu jog pirmomis dienomis lankytojai neužsibūtų ir lankytų tik patys artimiausi (artimi gimdyvei), prieš kuriuos nejaučiamas diskomfortas, nes, bent jau aš, po gimdymo tikrai nesijaučiau labai estetiškai, kad pasirodyti man svetimiems… Nepatogiai išlaukiau, kol vyro svečiai iškeliaus. Smagu, kad supratingi ir neužsibuvo.

Pirmoji diena praėjo labai greitai.

Aistė