Pagaliau
prisiruošėm, pritaupėm pirmajai visos šeimos kelionei į vyro gimtuosius namus,
į Pakistaną. Anksčiau, vos užsiminus apie savo vyro gimtinę, tuo labiau apie
planus ją aplankyti, sulaukdavau daug išsigandusių žvilgsnių ir „rūpestingų“
patarimų nevažiuoti ar bent jau nesivežti kartu vaiko. Šių metų vasario mėnesį
aš, mano vyras ir nepilnai 4 metų dukrytė, nuvykom į Pakistaną, pamatėm kaip ir
kur gyvena mano vyro šeima bei giminės ir visi kartu sveiki ir sėkmingai GRĮŽOM
atgal į savo namus Anglijoje.
Pirmomis dienomis kartojau, kad jokio kultūrinio
šoko nepatyriau, tačiau, rodos, atsipeikėjau tik po savaitės. Tik atvažiavus
greitai persirengėm mums paruoštais drabužiais, man buvo padarytas makiažas,
mano skoniui itin per ryškus tad viešinamų nuotraukų nė nedariau, nelabai ir
laiko buvo… Greitai prasidėjo, kaip aš vadinu – paroda. Buvau nusiteikus būti
eksponatu, mane įspėjo, kad visi giminės nori mane pamatyti, o čia artimi
giminaičiai skaičiuojami 100 tais… Mane pamatė tikrai ne visi, neskaičiavau
kiek, bet arti 100, gal daugiau, kiti išsibarstę po kitus miestus ir šalis.
Dvi
dienas daugiau nieko nedariau tik buvau puošiama, paskui moterų glėbesčiuojama,
vyrų laiminama rankomis ant galvos, visų stebima… Vaikams buvau kažkuo labai
juokinga. Tik vėliau galėjau šiek tiek atsipalaiduoti ir mėgautis artimiausių
vyro šeimos narių draugija, bei pažindintis su kasdiene buitimi ir visai
kitokiu pasauliu.
Vyro artimieji itin šilti, draugiški, rūpestingi ir dėmesingi
žmonės, net pavargau. Gyvendama JK, atpratau nuo žmonių, čia daug laiko
praleidžiu tik su savo vyru ir dukryte, o ten viename name gyvena vyro tėvai,
sesuo, bei trys broliai su šeimomis. Antra sesuo gyvena prie pat, tad irgi
dažnas svečias savo tėvų namuose. Buvo pildomas kiekvienas mano, na, tiksliau, Alizos
noras. Kadangi maistas visai kitoks ir dukrytei per aštrus, rūpinausi, kad
gautų ir jai įprasto maisto. Vien dėl vynuogių vyro brolis keliavo į kitą
miestą už 60 kilometrų. O keliai ten ne tokie kaip pas mus… Gerokai padarkyti,
siauri ir netvarkomi. Kelionės užtrunka ilgiau.
Kadangi tai buvo mano pirmas
vizitas vyro gimtinėje, visi buvo itin suinteresuoti man parodyti kuo daugiau
Pakistano. Atsakomybės ėmėsi vyro vyriausias brolis ir mums aprodė ne tik
didesnius miestus kaip Islamabadas ir Lahoras, bet ir apylinkėse esančius mažus
miestelius, kalnus, druskų kasyklą… Jaučiu knygos neužtektų aprašyti tai ką
pamačiau ir ką pajutau per tris savaites. Matyt, dėl to taip ilgai neprisėdau
užfiksuoti šio įvykio. Iš ties jaučiausi kaip kitam pasaulyje.
Palyginus su
Europa, Pakistanas vizualiai man pasirodė kaip po apokaliptinis pasaulis. Na,
žinot, kaip rodo filmuose apie gyvenimą po pasaulio pabaigos. Vyrauja smėlio,
cemento, plytų spalvos, mažai žalumos, daug smėlio ir dulkių, keliai
netvarkingi, pastatai atrodo gana skurdžiai. Klausiau vyro, kodėl žmonės
nesusitvarko namų, vien nudažius juos vaizdas būtų visai kitoks. Sužinojau, kad
dažai nelabai laikosi Pakistano karštyje, atnaujinti kas sezoną yra per didelė
investicija. Žmonės ten nėra turtingi.
Gyventi ten gal ir nenorėčiau, bet
nekantriai laukiu mūsų sekančio vizito. Nepaisant nedraugiškų tualetų be
tualetinio popieriaus ir šiukšlių kibirų (tik su ąsotėliu vandeniui), noriu
daugiau laiko praleisti Islamabade, Lahore… Po pora dienų tuose miestuose buvo
tikrai per maža ir miestą pažinti ir gimines aplankyti. Noriu daugiau laiko
praleisti su vyro šeima… Net keista kaip lengvai jie priėmė mane į savo šeimą,
taip gaila kad mus skiria kalbos barjeras, o virtualiai ir bendrų temų sunku
rasti net ir su kalbančiais angliškai. Gera būtų tiesiog pabūti kartu,
tvarkytis, gaminti ir valgyti kartu, žaisti su vaikais… Pasiilgau vakarinės
tradicijos prieš miegą valandėlei susiburti pas kažką ant lovos ir pabendrauti
apie nieką.
Dalinuosi keliais, iš begalės turimų, kadrais:
Aistė
