Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 12,13, 14 ir 15 diena. Slovėnija, Kroatija

12 diena (2015-08-19)

Rytas apsiblausęs. Vėl tik įvažiavus į Slovėniją ima lyti. Pasiutimas ir ne kitaip. Kaip koks Bermudų trikampis. Kaip mantrą pakartoju, kad nelis, kai išlipsime iš mašinos.

Pasiekiame Postoinos urvus.

Pradžioje pasitinka mergaitės, kurios aiškiai paaiškina, ką galima pamatyti, kokius bilietus pirkti, nes yra galimybė pasirinkti vieną ar kitą objektą, kelis objektus. Mes nutariame važiuoti traukinuku į urvus, apžiūrėti vivariumą ir Predjamos pilį. Už du suaugusius, ir du vaikus sumokame apie 150 eurų (perkant bilietus į kelis objektus pigiau; iškart galima susimokėti už stovėjimo aikštelę automobiliui – 4 eurai). Kandžiojasi, bet tikrai buvo verta. Urvai nuostabūs, ėjome su angliakalbių grupe – gidas pasakoja apie atsiradimą, pačias uolas, urvų gyventojus...

 

Vivariume pamatėme Žmogiškąją žuvį – amfibiją. Tik kad ji tamsoje gyvena, tai net nemačiau, ką fotografuoju...

Ekskursija urvuose užtrunka apie 1,5 val. Pradžioje traukinuku pavėžėja, po to keliauji pėstute, grįžti taip pat traukinuku. Labai šauniai išspręstas lankytojų susodinimas ir paskirstymas – gauni bilietą su nurodytu laiku, kada turi sėsti ir važiuoti urvuosna. Nereikia užsiimti eilių ar grūstis.

Svarbu šiltai apsirengti: urvuose apie 8-10 laipsnių temperatūra. Galima vietoje išsinuomoti apsiaustus, bet ar verta?

Po šio gamtos stebuklo važiuojame į pilį. Tiesa, galima su savo mašina nevažiuoti, į bilieto kainą įeina ir nemokamas nuvežimas autobusu, kuris kursuoja nurodytu laiku, berods, kas valandą. Mes važiavome patys. Pasistatyti mašiną gan keblu, nes daug lankytojų, o vietos ne itin daug, bet radome. Pati pilis kaip iš pasakos: dalis pastatyta, kita dalis oloje. Pirkę suaugusiojo bilietą gali imti audiogidą. Sužinome, kaip atsirado pilis, kada, kad vienas jos valdovų savo valdymo principais buvo panašus į Robin Hudą, kad buvo slaptas išėjimas, kad visad buvo geriamo vandens, nes jis pilin patenka iš kalnų, kad ant pilies laiptų Jacky Chan filmuodamasis patyrė didelę traumą... Įdomu, nes ne tik plika istorija, bet ir šiuolaikiniai fakteliai pamėtyti.

 

Beje, kol lankėm objektus, nelijo... Cha...

13 diena (2015-08-20)

Paskutinė diena prieš važiavimą namo. Poilsio ir jūros. Paskutiniai panardymai, pasiplaukiojimai, pasideginimai. Liūdnoka, bet toks gyvenimas. Kas turi pradžią, turi ir pabaigą.

14 diena (2015-08-21)

Keliamės anksti - 6 val., kad išvažiuotume 7 val. Paliekame lietuviškos degtinės su varpa (prašom nesijuokti) buteliuką šeimininkei, kuri svetingai priėmė. Pervažiuojam Kroatiją, Slovėniją, Vengriją (čia užsukame į augalų sodinukų parduotuvę, kur akis užkliūva už puskiparisių ir gėlės, kuri būdinga tiems kraštams - hibiscus syriacus marina. Čia jau vyras pamalonina ir randa laiko bei vietos mašinoje „parsiboginti" augalus...), Slovakiją, pasiekiame Lenkiją. Netoli Katovicų nakvojame. Tiesa, tądien buvome tapę milijonieriais... Vengrijoje už gėles sumokame pusę milijono, už 40 l kuro 1,5 milijono... aišku, vietine valiuta. Bet vis tiek malonu.

15 diena (2015-08-22)

Sustojame Varšuvoje paieškoti mokyklinės kuprinės. Bergždžias reikalas su manimi tuo klausimu – geriau rasiu namie.

Lietuvoje, namie, atsirandame 21 val.

Namai namučiai.

Reziume

Nuvažiuoti 6919 km. Pravažiuotos šalys: Lenkija, Slovakija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Serbija, Kroatija, Slovėnija. Lankyti objektai šiose šalyse: Rumunija, Bulgarija, Kroatija, Slovėnija. Pamatome Tatrų, Alpių, Karpatų, Balkanų kalnus.

Kurui išleisti 796,08 eurai, nakvynei 959 eurai, keliams 105,73. Kuro kainos mažai skiriasi nuo lietuviškų, plius minus keli centai.

Bulgarija – rožių šalis, tad ir lauktuvės turėtų būti susijusios su jomis: kremai, šampūnai, muilai, kvapai, saldainiai (prekybos centruose yra puikios saldainių dėžutės, kuriose be saldėsių yra ir atvirutė su Bulgarijos vaizdais), vynas, rakija, alus, galų gale, rankšluosčiai su Bulgarijos užrašu, kuriuos pigiau įsigyti galima didesniuose prekybos centruose. Dėl maisto - tikrai verta pasinaudoti proga prisivalgyti skanių arbūzų ir melionų.

Apie Kroatiją esu rašiusi čia.

Slovėnijoj brangu. Aišku, galima pirkti viską, bet ar verta? Pvz., mažiukas magnetukas prie urvų virš 4 eurų. Beje, mes dėl kainų skirtumo ir važinėjom iš Kroatijos į Slovėniją. Geriau nusprendėm pavažiuot, nei mokėt brangiau už tokius pat apartamentus Slovėnijoj.

Dėl valiutų keitimo. Bulgarijoje nebuvo jokių problemų dėl keitimo - praktiškai kas keli metrai buvo galima eurus iškeisti į levus. Negana to, galėjai mokėti eurais. Paskaičiuojama pagal oficialų banko kursą. Monetų neima, tad mažiausias nominalas - 5 eurai. Atmeta tokiu atveju levais. Jei duodi daugiau eurų, dalį atmeta eurais, smulkmę levais. Aišku, patogiausia už kurą ir viešbučius bei parduotuvėse atsiskaityti banko kortele, tuomet išvengi papildomų keitimų. Kroatijoj ne tiek daug galimybių pasikeisti, todėl turi planuoti iš anksto savo išlaidas. Slovėnijoj euras, tad jokių problemų.

Visi straipsniai buvusių dienų:

1, 2, 3 diena,

4, 5 diena,

6, 7 diena,

8, 9 diena,

10, 11 diena.

Mama Laima

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 10 ir 11 diena. Slovėnija, Kroatija

10 diena (2015-08-17)

Rytas nieko gero nežada. Saulės nėra, nors nelyja. Važiuojame į Slovėniją. Ten numatome aplankyti Bledo ežerą, Bledo pilį ir Vintgaro tarpeklį. Kirtus Slovėnijos sieną ima taip lyti, kad priekyje važiuojančios mašinos praktiškai nesimato. Bet aš tikiu, kad mums lankantis objektuose nelis.

Pirmiausia pasiekiame Bledo ežerą. Vos išlipame iš mašinos, nustoja lyti!

Vėliau užkopiame į Bledo pilį, nuo kurios matosi visas Bledo ežeras su vienintele Slovėnijoje natūraliai susiformavusia sala. Pasivaikštome po ją, sužinome atsiradimo istoriją – tam puikiai pasitarnauja gidai-ekranai.

Už keleto kilometrų pasiekiame ir Vintgaro tarpeklį. Gražus gamtos kampelis, tarp kalnų teka upė. Pėstute reikia eiti apie 1,6 km. Tiek pat ir grįžti, tačiau nenuobodu, gamtos vaizdai keičia vienas kitą: upelis, tarpeklis, kabanti uola, sudėti akmenukai, žydintys ciklamenai...

Eidamas tikrai nepavargsti, o jei dar saulutė pašviečia – išvis puiku. Oras nekarštas, protarpiais saulė, nelyja... Grįžtant jau turiu naują vardą – ragana... Kol vaikščiojom – nelijo, tik sėdom važiuoti į nakvynės vietą Kroatijoje, Puloje, vėl ėmė lyti... Ryt turėtų būti poilsio prie jūros diena... Nelis.

11 diena (2015-08-18)

Nelyja, saulė spigina, nors naktį griaudėjo perkūnija!

Kroatijoje mums tarsi tradicija ryte nulėkti į kepyklėlę – pekara ir pusryčiams parsinešti ką tik keptų bandelių ar štrudelių. Taip ir padarau. Ne itin arti šįkart pekara, bet tai nesutrukdo kavą gerti su bandele.

Paplūdimys prie Adrijos jūros kitoks nei Bulgarijoje. Akmenukai, vanduo sūresnis. Mane visa tai tenkina: nesineša smėlis, plaukioji dar laisviau. Tiesa, kojom ne taip malonu vaikščioti, bet tai priimu kaip spec. masažą, juolab, kad mūsų pasirinktame paplūdimyje nėra ežių ir gali vaikščioti basomis. Oras ne toks kaitrus kaip Bulgarijoje, ne  virš 32, tik apie 27-29, bet man tai pats tas – nereikia vargti nuo karščio. Vaikai duodasi jūroje, plaukioja ant pripučiamų čiužinių... Einu ieškoti akmenėlių su skylutėm...

Vakare išsiruošiame pasivaikščioti į Pulos senamiestį. Aplankome amfiteatrą, triumfo (Sergijaus) arką, apžiūrėjome katedrą, varpinę.

 

Vėliau susiradome, anot vietinių, vieną geriausių picerijų „TiVoli“. Patekti ten be navigacijos misija praktiškai neįmanoma: siaura gatvelė tarp namų, atokiau nuo miesto centro. Tiesa, buvo paminėta kaip gera dar „Jupiter“ picerija, bet mes pasirinkome aną. „TiVoli“ tikrai nenuvylė: picos didelės, skanios.

Ryt laukia vėl pažintinė išvyka į Slovėniją. Ką sako ragana?..

Mama Laima

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 8 ir 9 diena. Bulgarija, Serbija

8 diena (2015-08-15)

Vėl ramaus poilsio diena ir pasiruošimo kelionei vakaras. Pasimėgaujame jūra, saule, baseinu, superkame bulgariškas lauktuves: rožių kremai, aliejai, muilai, rožių saldainiai, vynas (beje, rožinis). Paskutinę dieną pasiseka gauti ir tradicinių gėrimų: boza (gaminamo iš miltų ir raugo) bei ayran (gaminamo iš jogurto). Na, nepasakyčiau, kad visai negeriami dalykai, paragavom, bet didelio malonumo nepajutau. Ypač boza specifinio skonio, nors, kuo daugiau ragavau, tuo skonis darėsi priimtinesnis. Gal net įmanoma prisijaukinti? Gal. Ayran kaip skystas skystas jogurtas, sako, vietiniai jį geria pagiriom. Kadangi mums tokių bėdų nebuvo, ir šis gėrimas liko tik paragautas.

Ryt laukia ilga kelionė per Serbiją. Lik sveika, Bulgarija...

9 diena (2015-08-19)

Keliamės anksti, į antrą kelionės etapą pajudame 7 val. Tikslas – Kroatija.

Kai vyras privažiuoja mus paimti, suprantame, kad ką tik degusios artimos šviesos dingo. Perdegė lemputės. Mintyse tokia negera mintis – gal ne prieš gerą, bet negi kam sakysi, juolab, kad vienas du ir vyras pakeičia lempas, susėdame ir pajudame tikslo link.

Su vėjeliu pervažiuojame Bulgariją, iš tolo pasigrožime Sofija ir kertame Serbijos sieną. Pasuose atsiranda spaudai, nes tai ne Europos sąjungos šalis. Eilė ne itin didelė, bet palaukti vis tiek tenka 45 minutes. Atiduodami suantspauduotus pasus serbai iškart duoda lankstinukus su informacija, kokiu greičiu važiuoti, kas kelyje galima, o ko ne, kokie lankytini objektai. Kažkaip iškart nežinomybės jausmas apie šią šalį sumažėja. Civilizuota. Ir keliai pakankamai geri, nėra kelio remontų, kad kelis kilometrus tektų važiuoti valandų valandas. Statomi nauji keliai, gyvenimas verda. Tiesa, teko važiuoti pro teritoriją, kuri nekontroliuojama Serbijos vyriausybės. Ten negalioja mašinos draudimas – jei kam įvažiuotum, tektų pačiam dengti nuostolius. Kasko draudimas galiotų tik jeigu tau įvažiuotų. Jokių alternatyvų draudimo kompanija negalėjo pasiūlyti, rekomendavo važiuoti kitais keliais. Tai atkarpa panašiai nuo Serbų sostinės Belgrado iki Kroatijos sienos, apie 100 km. Mes rizikavom ir važiavome tuo keliu. Beje, toje vietoje nuliūdino pakankamai daug šiukšlių pakelėse.

Prie sienos ilgai neteko laukti, patikrino pasus ir jau vėlų vakarą buvome Kroatijoje, tarpinėje nakvynėje. Deja, nuotaika kai kam apniuko – ėmė lyti. Mano pasakymas, kad ryt, kai eisim lankyti numatytų objektų, nelis, buvo sutiktas juoku, nes dangus nerodė jokių pragiedrulių. Net per žinias parodė, kad tądien tame regione praūžė audra su ledais, kuri pridarė daug nuostolių: nulaužė pomidorus, paprikas, medžių šakas...

Sugulame ilsėtis. Ryt nelis. Tikiu.

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 6 ir 7 diena. Bulgarija

Mama Laima

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 6 ir 7 diena. Bulgarija

6 diena (2015-08-13)

Jūra, vanduo, laisvas laikas. Saulei nusileidus nusprendžiame pasižmonėti miestelyje (mūsų viešbutis keli km nuo jo). Pasukame į pakrantę – ten gatvė, primenanti lietuviškosios Palangos Basanavičiaus (vadinamąją basanovkę). Tikrai pažįstu žmonių, kurie jaučia malonumą maldamiesi tokiose vietose, ieško palaidinių, suknelių, batų ir kitokių niekų, tačiau man tai nesuteikia jokio malonumo. Galiu, reikalui esant, tokias vietas tik tolerantiškai pakentėt, na, dideliam reikalui esant kokią simbolišką smulkmeną nugriebt. Atvirai – nesužavėjo žmonių masė pajūrio gatvelėj, kurioje vien tik parduotuvėlės, užkandinės ar kitokios – inės... Su geru atodūsiu palikau šią vietą. Apskritai, kelionėse sau nekeliame tikslo apsipirkti. Tik vaikams simboliškai paieškome marškinėlių su tos šalies simbolika. Gyvename jau tokiame laikmetyje, kai visko galima gauti Lietuvoje, tad nematome tikslo kelionės laiko eikvoti „skudurynuose“. Geriau jau pakalbėti apie maisto tradiciją su vietos žinovu. Tą grįžtant į viešbutį ir padariau – parduotuvėje pasitaikė vyno žinovas. Papasakojo apie Bulgarijos vynus, kokie yra geri, pilstomi geriausiuose Sofijos restoranuose,  kokie, anot jo, „padėkite atgal į lentyną“. Svarbu nebijoti užkalbinti, susidomėjimas šalimi visada vietinius pamalonina. Ir nesvarbu, ar kalba apie sūrį, ar apie pyragą, ar vyną.

Geras rekomenduotas vynas ir sirene praturtina šilto vakaro pasisėdėjimą prie jūros apartamentų balkone.

7 diena (2015-08-14)

Iš ryto jūra, baseinai, vakarop lankome Nesebarą. Tai miestas, kurio senamiestis įtrauktas į UNESCO paveldą. Ką daugiau galima pamatyti, nesikartodama metu nuorodą. Aišku, vyras į šį miestą nuvežė netikėtai, tad aš nepasiėmiau fotoaparato. Tai viena gražiausių vietų, o man teko telefonu pyškinti...

Sužavėjo ši vieta. Manęs net nedirgino aplink esantys prekeiviai, gal todėl, kad ne vienas jų siūlė ne „skudurus“, o suvenyrus, susijusius su Bulgarija, meno kūrinius. Nesebare labai daug kavinių ir restoranų. Viename jų prisėdome ir mes. Iš tradiciškų patiekalų buvo pasiūlytas kelių rūšių mėsos ir daržovių troškinys, kuris prieš patiekiant uždegamas, gril trijų rūšių mėsa. Mažasis, kaip visada, užsiprašė picos Margarita. Dičkis pasiprašė kokosinio kokteilio, kurio nebuvo meniu, tačiau tai nesukėlė jokių sunkumų – gavo tokį kokteilį, kurio užsimanėme visi: ir dėl skonio, ir dėl grožio. Maistas skanus, kainų atžvilgiu nebrangus, panašu kaip gimtojoj žemelėj. Aptarnavimas puikus -  dėmesys, geranoriškumas.

Besėdint ir besimėgaujant bulgariška virtuve, gatve praėjo eisena, kurios priekyje buvo nešamas šv. Mergelės paveikslas. Pirma mintis, šovusi į galvą - eisena prieš Žolines...

Tikrai likau sužavėta Nesebar miestu...

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 4 ir 5 diena. Bulgarija

Mama Laima

Kelionė per kalnus link Juodosios ir Adrijos jūrų. 4 ir 5 diena. Bulgarija

4 diena (2015-08-11)

Bonifacijaus atostogos... Tikros, jo svajotos... Iki jūros keli metrai, nereikia neštis jokių rankinių, užtenka rankšluosčio... krantas nuožulnus, praktiškai smėliukas, vanduo švarus, kriauklės, akmenukai, jokių jūros ežių...

Vyras plūduriuoja ir net nerodo jokio noro išlipti iš vandens, vaikai turškiasi... Ramumas...

Deja, eilinį kartą suprantu, kad manęs ramumas „neveža“. Bent jau ilgai. Užtenka kokio... na, kokių 15 minučių. Po to pradedu „makaluotis“, ieškoti veiklos. Gerai, kad pakrantėje kriauklių sąnašų – ieškau kitoniškų, kad pakabint būtų galima, vadinasi, su skylute...

Pradžiai ir visiems lietuvaičiams baltukams ilgai nevalia saulėje būti, tad vakarop išsiruošiame į miestą. Užsukame parduotuvėn – kainos panašios kaip Lietuvoje. Ieškau bulgariško: sūrio sirene, mėsos kebabtse, garash pyrago. Susikalbėti su pardavėjais rusų kalba jokių problemų. Vokiškai sunkiau, angliškai pusėtinai, bet... geriau rusiškai. Tikrai negaliu sakyti, kad visur, nes visur nebuvom, bet ten, kur lankėmės, net jaunimas mieliau kalbėjo rusiškai-bulgariškai, bet suprasti ėjo. Tad kulinarijos skyriuje išsirenkame kebabtse, keptą žuvį (prašau geriausios ir tikrai nenusiviliu), sirene, vyną, kitus reikalingus produktus (juk maistą gaminame patys savo virtuvėje) ir grįžtame į viešbutį prie jūros.

Poilsio diena. Tradiciška po aktyvaus keliavimo. Pavakarieniaujame, aptariame rytdienos planus ir...

Iki ryt.

5 diena (2015-08-12)

Atsikėlę ir papusryčiavę važiuojame į „Almenų mišką“, esantį netoli Varnos. Atvykstame vidurdienyje. Susimokėję už įėjimą (suaugusiam po 3 levus, vyresniajam 2, mažajam nereikėjo, nes dar neina į mokyklą), išklausę pasakojimo apie šią vietą ten dirbusio vyruko, pradėjome ieškoti apipasakotų akmenų.  Ieškoti tai ieškoti, bet karštis alinantis – supratau, kad į dykumą nenoriu. Kiek temperatūros buvo toje vietoje – tikrai nežinau, pagal savijautą – virš 40 laipsnių. Širdis kulnuose, veidas raudonuose... Žodžiu, 800 m ėjimas iki vieno paskutiniųjų objektų pasirodė sunkiai įveikiamas, juolab, kad smėlis po kojomis degino. Vyresnėlis, išgirdęs, kad ten yra energetinė vieta ir patariama vaikščioti basomis, nusiavė basutes, bet netruko nė kelių žingsnių paeiti, kaip basutės atsidūrė atgal ant kojų. Mažasis po apsilankymo pasakė, kad daugiau ten nenori... į klausimą, ar neįdomu, atsakė labai paprastai – karšta. Žodžiu, ten reikėtų važiuoti tada, kai dar vėsuma ir galima normaliai vaikščioti neieškant nors kiek šešėlio. 

Pats „Akmenų miškas“ – gan įdomus reiškinys. Vien tai, kad iki šiol tiksliai nėra žinoma, iš kur jis atsirado, spėjama, išdžiuvus jūrai. Yra tik vienas objektas, kuris sukurtas žmogaus – energetinis ratas – ratu išdėlioti akmenukai vietoje, kuri, pasak vieno mokslininko, turi labai didelę energetiką. Ten pasiūloma įlipti ir sugalvoti norą.

Po to aplankome Aladža vienuolyną. Jis taip pat šalia Varnos, nuo prieš tai lankytos vietos tereikia pavažiuoti kelis kilometrus (įėjimas suaugusiam po 5 levus, vaikui iki 7 metų – 2 levai). Pradžioje apžiūrime ekspoziciją pastate, po to kylame į vienuolyno liekanas oloje. Minima, jog istorija siekia net V amžiaus laikus. Kad pamatytum erdves olose, reikia kopti metaliniais laiptukais, jų nedaug, gan patogūs, be to, neaukštai ir kopti.

Kai tai apžiūrime, einame link katakombų. Takas, kuriuo reiki iki jų nueiti – miško takelis, apie kurį turistams parašyta, jog geriau neiti, kai lyja ar šlapia, nes slidu. Išties palijus gali būti keblu juo eiti, nes takelis pilnas slidžių akmenukų, nemažai šakų. Tiesa, keliuko šonuose prie kelių medžių yra informacija, koks tai medis auga.

Pačios katakombos įspūdžio tikrai nepadarė. Pamatyti nelabai ką pamatėme – šiokį tokį įėjimą ir kelias nišeles, kurios grotuotos...

Pasukome atgal. Kelias netolimas, bet pradėjus perkūnui griaudėti pasidarė visai nejauku – nelabai jau norėjosi slidinėti takiuku. Gerai, kad grįžome nepradėjus lyti, nors pačio lietaus kaip pašventinimo gavome išvažiuodami iš Varnos – lietus vijosi ir vos vos pavijo. Gerai, kad po to apsigalvojo, ir lietaus iki savo gyvenamosios vietos neparvežėme. Tad tik grįžę sušlamštinome arbūzą, melioną (geriau pirkti pakeliui nei poilsinio miestelio centre, nes skiriasi kaina, pvz., kas pakelėj 50 bulgariškų centų, mieste 80 ir daugiau) ir iškeliavome tiesiai prie jūros. Vanduo šiltutėlis, nedidelės, bet smagios bangelės, besileidžianti saulė, paukščiukas, lesinėjantis pakrantėje... Gera. Mintyse, kol vaikai maudosi, dėliojasi buvę įvykiai... Diena buvo turininga.

Mama Laima