Pirmoji Alizos liga

Jau žinau kaip Aliza pasikeičia pradėjus dygti dantukui. Tampa irzlesnė, nevalgi, neapsisprendžia ko nori. Paskutinį kartą, ramiai nakčiai, labai padėjo paracetamolio žvakutė. Tad šį kartą irgi panaudojau pusė žvakutės, kaip daktarė yra rekomendavusi.

Išmiegojusi vos valandą dukrytė labai mane išgąsdino gausiai atpylusi ir toliau aktyviai žiaukčiodama. Kai tik nustojo, apiprausiau, perrengiau. Mažylė pradėjo žaismingai kalbėti. Grįžom į lovą, daviau atsigerti vandens, pamatavau temperatūrą. Temperatūra pirmą kartą per mažylės gyvenimą siekė net 38°C. Kažkur skaičiau ar girdėjau, kad danties augimas gali sukelti tokius simptomus. Svarsčiau kaip elgtis. Žvakučių vartojimą turi skirti bent 6 valandos, o ją buvau visai neseniai sunaudojus.

Temperatūrai nemažėjant, o vaikui dar kartą atpylus ir tampant vis irzlesniam, pradėjau svarstyti, kad gal vaistų kiekis mažokas. Vis dėl to daktarė rekomendacijas suteikė prieš 9 mėnesius, Aliza vyresnė, sunkesnė… Po poros valandų svarstymo, trijų valandų skirtumu, sunaudojau ir antrą žvakutės pusę. Aliza nurimo, užmigo. Ir didžiausia mano klaida buvo ją pasiguldyti tarp mūsų ir šiltai apkloti.

Po keturių valandų dukrytė pažadino mus isterišku riksmu. Nuraminus pamatavau temperatūrą, skaičiai viršijantys 39°C tikrai išgąsdino. Rankose mažoji pradėjo rimti, vėl snausti. Prisigalvojusi baisiausių dalykų skambinau į greitąją. Va kada sužinojau, kad kūdikiams išgėrus vaistų reikia ne po antklode lįsti ir išprakaituoti, o išsirengti ir atsigerti vėsaus vandens. Tada supratau, kad Aliza pradėjo rimti, nes sumažėjus temperatūrai aplinkui, pasijuto komfortiškiau.

Sekanti paracetamolio dozė buvo panaudota išlaukus visas 6 valandas. Ryte pasiskambinau vaiko pediatrei. Priėmė tą pačią dieną. Vienuolikto mėnesio antrąją savaitę Alizai pirmą kartą paraudusi gerklė, pirmą kartą imtas kraujas iš piršto, nustatytas bakterinė infekcija. Pirmą kartą išrašyti antibiotikai, gerosios bakterijos, stipresni vaistai nuo temperatūros, gydantys (ne tik valantys) lašai į nosis.

Sužinojusi diagnozę, ją priėmiau labai asmeniškai. Žodis “bakterinis” palietė sąžinę. Privertė sunerimti, ar ne per retai tvarkau namus, ar ne per retai plaunu dukrytės rankas, ar visada sužiūriu, kas nukeliauja jai į burną, ar ne per mažai rūpinuosi ant kokio grindinio ji ropoja… Perdėtas pedantiškumas irgi ne į naudą! Kaip žinoti, kur tas nekenksmingas viduriukas? Tikriausiai tokio nėra, bakterijos visur kur tik prisiliesi. Reikia, tiesiog, stiprinti imunitetą. Pasak sesės, Aliza ir taip ilgai išbuvo nesusirgusi. Tiesa, prisiklausiusi kalbų apie imuniteto stiprumą žindant, tikėjausi, kad su ligom neteks susidurti iki kol dukrytė pradės lankyti darželį.

Ne kartą galvodama apie tokią akimirką, maniau, kad pulsiu į paniką, bet laikiausi puikiai. Tikriausiai dėl to, kad visą laiką, iki kol daktarė nepasakė kitaip, maniau jog tai tik su dantuko augimu susiję vargai. Nuvertinau. Šios nakties patirtis atkreipė mano dėmesį į tai, kad kūdikio verksmas erzina tik tada, kai padarau visas pagrindines procedūras, ir nežinau, ko jis dar nori. Sergantį vaiką, nepaisant verkimo, norisi paimti į rankas ir nepaleisti kol pasveiks. Jo lipšnumas, noras prisiglausti tik ir traukia glausti prie krūtinės ir sūpuoti be sustojimo...

Aistė

Pažintinė, poilsinė kelionė. Kūdikis ne stabdis.

Be perstojo džiaugiuosi savo dukrytės sklandžiu vystymusi, sveikata, ramumu. Kuo toliau, tuo drąsiu palieku namus. Išeiname vis ilgesniam pasivaikščiojimui toliau nuo namų, tai į svečius, tai į kavinę, tai į gimtinę… Aš nebūčiau aš, jei savo džiaugsmu nepasidalinčiau su aplinkiniais. Taip, jau ne kartą, sulaukiau “padrąsinimo”, kad dar ateis laikas, kai viskas apkars. Vis girdžiu arba skaitau - “Palauk, palauk…”. Laukiu laukiu ir vis viliuosi, kad nesulauksiu, kad laikas su mažyle visada bus toks paprastas ir malonus.

Tačiau, dėl visa pikto, stengiuosi išnaudoti šį stebuklingą laiką kuo efektyviau. Nepabūgau, su nepilnai dviejų mėnesiu kūdikiu, išvykti į kelių dienų pažintinę, poilsinę kelionę prie Baltijos jūros. Prisiskaičiau, kad oras pajūryje yra labai naudingas mažiems vaikams, tad dvejonių dėl kelionės nekilo. Tiesa, šiek tiek neramino tos kelios valandos automobilyje, bet juk ne aš pirma, ne aš paskutinė keliauju su tokiu mažu vaikučiu. O, be to, kas gali būti sudėtingo, kai judant automobiliui kūdikis pagrinde tik miega.

Svarbiausia užduotis buvo suruošti Alizą ilgąjai kelionei. Kadangi žindau krūtimi, daug smulkmenų atkrito. Kelioninę kuprinę užpildėm sauskelnėmis, kad būtų bent septynios per dieną ir dar šiek tiek, bei drabužėliais kiekvienai dienai ir pora papildomų - niekada negali žinoti. Pasiėmėme ir pora marliukų, panaudojom tik vieną, ir pora palučių, taip pat, panaudojome tik vieną. Susikrovėm visą vaistinėlę, kurią, prieš kelionę, papildė ir kremas nuo saulės. Atsarga gėdos nedaro, ypač su mažu vaiku. Taip pat vežėmės drėgnas servetėles ir apsauginius paklotėlius lovai, kuriuos jau turėjau kas dieną su savimi nešiojamoje kuprinėje. Apsėjom su trimis paklotėliais, bet būčiau besijaučianti žymiai saugiau, jei būčiau turėjus dar tris.

Pasiėmėm vežimėlį su lopšeliu, kad mažylė turėtų kur miegoti, tad, dėl vietos stokos bagažinėje, visa kita reikėjo talpinti kaip įmanoma kompaktiškiau. Prie vežimėlio pasiėmėme dar ir storą pledą bei apsaugą nuo lietaus. Į bagažinę, taip pat,  įsimetėme sesers spintoje atkapstytą jos sūnaus pusinę palapinę.

Šį kartą nepamiršau ir savęs, įsidėjau visą pakuotę įklotėlių į liemenėlę bei pakankamai bliuskučių, kad galėčiau pasikeisti bent kartą per dieną - įklotėlio į liemenėlę ne visada užtenka. Kad būčiau visai tikra, nepalikau namie ir ūkiško muilo - pravertė išsitepus mėgstamiausius marškinėlius ir Alizai apdirbus savo drabužėlius.

Keliavome penkiese, du vaikai ir trys suaugę. Kelionės maršrutą susidarėme patys, kad savęs per daug neapkrauti ir kartu pamatyti kiek įmanoma daugiau. Gaila, dėl lietaus pirmuosius suplanuotus punktus teko praleisti. Tačiau net ir su jais, didžiąją dalį sustojimų ir pasisėdėjimų diktavo būtent mūsų mažylė. Judant automobiliu ar vežimėlyje ji nuolatos miegojo, bet išalkus greitai primindavo apie save ir tekdavo ieškoti kur sustoti.

Kelionėje į Liepąją, pasidarėm porą ilgesnių pertraukėlių, viena jų Šiauliuose esančiame prekybos centre “Saulės miestas”. Man labai pasisekė, nes neįgaliųjų tualete buvo ne tik pervystymo stalas, bet ir patogi kėdė maitinimui. Žinoma, maitinti automobilyje irgi ne bėda, per likusį laiką tai teko daryti ne viena kartą. Tame pačiame automobilyje teko keisti ir sauskelnes. Reikėjo kažką pasidėti sėdynės gilumoje, kad Alizai netektu gulėti šonu.

Nors mes su vyru mėgstam pamiegoti o, be to, pasiruošti su Aliza, įskaitant maitinimą, trunka mažiausia pora valandų, išsinuomotame kambaryje daug laiko praleisti neteko. Aišku, bendrakeleiviams pabosdavo laukti kol mūsų šeima susiruoš, kol pamaitinsiu Alizą, bet žinojo, kokias sąlygas renkasi ir nesiskundė. Visas tris dienas praleidome tai mieste, tai parke, tai prie jūros, lankydami įvairiausius objektus. Maitinti Alizą teko įvairiausiose vietose, labai pravertė dovanota žindymo skarelė! Automobilis, kavinė, vaikų žaidimų aikštelė, pajūris - labai patogiai jaučiausi pasislėpus po ta skarele. Prisižiūrėjus piktų video, apie žindymą viešoje vietoje, jau turėjau galvoje atsakymą, kad esu prisidengusi daugiau nei dauguma žmonių vaikštančių aplinkui, bet jo panaudoti neteko…

Kelionėje labiausiai neramino laikas praleistas pajūryje ar netoli jo. Smėlis, saulė, didžiulis vėjas...  Lietus nebuvo baisus, nes jam buvom puikiai pasiruošę - tikėjomės jo. Apsauga vežimėliui labai pravertė ne tik nuo lietaus, bet ir nuo vėjo prie jūros. Tiesa, buvo neramu, kad Aliza po juo neperkaistų, bet pravėdinau pakankamai dažnai ir šiltnamio efektas nesusidarė. Palapinė, paimta apsisaugoti nuo vėjo ir saulės šiek tiek mane nuvylė. Į ją labai lengvai prisinešė didžiuliai kiekiai smėlio, kurio pateko ir ant Alizos veido, saugiau jaučiausi mažylę laikydama vežimėlyje. Štai skarelė, skirta žindymui, puikiai pravertė slepiant savo vaikutį nuo visų minėtų pavojų. O atvėsus orui vakare, labai džiaugiausi turimu storu pledu, į kurį suvyniojome Alizą, nors būtų buvę patogiau jei būtume turėję rudeninį kombinezoną. 

Grįžtant į namus, taip pat, turėjome porą sustojimų. Vienas jų buvo Klaipėdoje, skirtas aplankyti draugę su dviejų savaičių naujagimiu. Neturint su kuo palyginti, nenumaniau, kad Aliza šitaip užaugo. Mačiau, kad ji jau gerokai didesnė nei anksčiau, bet kad tiek… Neįtikėtina,  kaip sparčiai vaikai auga per pirmuosius savo gyvenimo metus. Likusi kelionės dalis, kaip visada, prabėgo labai greitai..

Neneigiu, ši kelionė tikrai išvargino, po to pora dienų nesinorėjo lipti iš lovos (tai galėjo būti ir dėl lietingų orų), bet atsigavau. Sakyčiau, buvo verta nuvykti prie jūros ir labai nekantrauju nuveikti dar ką nors. Galiu drąsiai teigti, kad kūdikis kelionėje ne stabdis!

Plačiau apie pačią kelionę -> Poilsis Liepojoje bei žvilgsnis į Karuostos šiaurinius fortus

Aistė

Kaip rengti kūdikį vasarą

Šiais metais mūsų mažylei teko pirmą kartą išgyventi Lietuvišką vasarą, t.y. ir didžiuosius karščius, ir malonią vėsą, ir erzinantį, tačiau naudingą lietų. Dėl tokių permainingų orų, dažnai sunku buvo atrasti tinkamiausius rūbus ne tik į lauką, bet ir namuose. Atkreipiau dėmesį, kad aš pati jaučiu skirtingą temperatūrą, nors termometras rodo tuos pačius skaičiukus. Tai kaip suprasti, kaip jaučiasi vaikas kuris dar nekalba ir ne per daugiausiai reaguoja į aplinką?

Per pirmuosius mūsų, jau kartu, išgyventus karščius, mažąją merginą net išbėrė nuo prakaito. Tačiau, su laiku, lyg ir pagavau sistemą. Per karščius, merginą laikėme tik su sauskelnėmis, dažniau apiprausiau drėgnu vatos tamponėliu. Alizai vistiek nerimaujant, apklojau sudrėkintu marliuku - padėjo.  Vadovavausi patarimu, kad kūdikiui geriau jau bus vėsiau nei per karšta.

Šiek tiek atvėsus orams stebėjau termometrą ir pagal jį rengdavau mūsų mažylę. Internete pasiskaičius, kad, jei temperatūra +26 ar daugiau, kūdikis gali voliotis nuogu užpakaliu, su sauskelnėmis ar, maksimum, su bodžiuku. Temperatūrai nukritus keletą laipsnių žemiau, jau reiktų drabužėlių ilgomis rankovėmis bei dengiančių kojas. Atvėsus dar labiau, reiktų antro drabužių sluoksnio. Žinoma, priklausomai nuo drabužio storio, medžiagos. Be to, visada šalia turėjome pleduką, kuriuo apklodavome Alizą jai pradėjus muistytis arba, tiesiog, sunerimus dėl temperatūros.

Galiausiai pradėjau labiau pasitikėti savo nuojauta ir, be to, neatitraukiau rankų nuo visų galūnių, nosies ir nugaros. Tikrinau ar galūnės bei nosis nėra šaltos, ar nugara nesuprakaitavusi, bei stebėjau ar ji ramiai miega. Sužinojau, jog kūdikio kūnelis, greičiau atiduoda šilumą, esant vėjuotam orui. Lengvas skersvėjis nėra pavojingas, tačiau kūdikį būtina saugoti nuo stipresnio vėjo, tad jo ypatingai vengiu. Kadangi mažylė vis dar visiškai sveika, manau, kad šiuo klausimu tvarkomės puikiai.

Aistė

Kada NEverta sunerimti

Nepaisant to, kad viskas klostosi tikrai sklandžiai, nuo pat pradžių viskas einasi labai natūraliai, buvo ir nerimo akimirkų. Dažniausiai jos užklupdavo dėl paprasčiausio nežinojimo.

Dar pačiomis pirmomis dienomis mažylė suneramino savo čiaudėjimu. Nuojauta kuždėjo, kad čia nieko tokio, bet vis tiek norėjosi pasikonsultuoti su daktare. Ji patvirtino, kad naujagimiai ir turi čiaudėti, nes būtent taip valosi jų nosytė. Žinoma, šita informacija šiek tiek išmušė mane iš vėžių, nes su lyg šia naujiena, pamiršau, kad naujagimiui reikia pravalyti nosytę su druskos tirpalu. Viena nerami naktis tai priminė ir toliau su kvėpavimu nebeturėjom problemų.

Tiesa, mažylės kvėpavimas ne visada buvo gražus, nepaisant to, kad nosis išvalyta. Ieškant apie tai informacijos internete, pradėjau bijoti dėl astmos ar bronchito, nes tik tokius paaiškinimus jame radau. Pasikonsultavus su daktare, pasirodo, jei vaikas neturi temperatūros, miega gerai, atrodo sveikas, tai net ir švokščiantis, kartais gargaliuojantis ar švilpiantis kvėpavimas kūdikiui yra visai natūralu. Tai išnyks tik vaikui pradėjus sėdėti ar net vaikščioti.

Keisčiausia buvo sužinoti, kad net ir kūdikio kosėjimas yra visai natūralu. Jis gali užspringti nosies sekretu ar pan. Visai logiška, juk ir mes, saugę, karts nuo karto sukosim, nes užkutena gerklę. Ir tai tikrai ne ligos požymis. Sesuo patikino, kad jei vaikas kosės dėl ligos - tikrai suprasiu.

Pienligė, skaičiau ir girdėjau, kad tai yra liga, kai ant liežuvio ir dantenų atsiranda apnašos, kurios atrodo kaip varškytė. Tačiau pabalęs mažylės liežuvis vis tiek neramino, maniau, kad jis turi būti rausvas ir gražus. Malonu buvo sužinoti, kad paprastos baltos apnašos ant liežuvio dar nėra pienligė. Tiesa tai irgi sužinojau tik iš daktarės, nes internete neradau (gal ieškoti nemokėjau?).
    Mažiausiai nerimo sukėlė, tiksliau visai jo nesukėlė, tik paraudusi odelė. Apie tai buvau girdėjusi daugiausiai. Net ir pirmomis dienomis aplankiusi daktarė patarė paraudusią odelę prevenciškai patepti kremu, kad neatsirastų iššūtimų. Taip ir darau.

O štai prakaitinė užpuolė iš pasalų. Nesupratau, kas tai. Maniau, kad gal alerginis bėrimas, bet buvo baisu suklysti. Šį kartą padėjo google, o aplankiusi seselė tik patvirtino spėjimą. Įdėjus daugiau pastangų, kad vaikas neprakaituotų, pasilaikius papildomų higienos priemonių, bėrimas daugiau nebegrįžo.

Kažkodėl jaučiau begalinę baimę, kad paskambinus daktarę sutrukdysiu kvailais klausimais, kurių atsakymai turėtų būti savaime aiškūs. Todėl, kol vaikas gerai miega, yra laimingas, per daug neverkia, kas kart laukdavau sekančio vizito, kada galėčiau pasitikslinti, kad viskas gerai. Jaučiuosi nesuklydusi. Mūsų mažylė auga sklandžiai.

Aistė

Pirmieji kartai

Kuo daugiau esi patyręs, tuo labiau gyvenimą apsunkina kasdienė rutina. Vis mažiau veiklų kurios ją praskaidrina. Žinoma, kas ieško, tas randa - mokosi, keliauja, tyrinėja lankytinas vietas, turi hobį, kuris niekada neatsibosta… Aš nesu ieškotoja.

Ir štai, susilaukus pirmagimio, susikuria terpė pirmiems kartams, naujiems iššūkiams, galvosūkiams, įvairesnėms veikloms. Nebereikia ieškoti! Žinoma, ne visi su manimi sutiks, kiti pasakys, kad būvimas su vaiku, dar nuobodesnė rutina nei be jo… Kiekvienam kitaip, kiekvienam savo. Su Aliza tikrai nėra nuobodu, man patinka kiekviena smulkmena kurią tenka dėl jos padaryti. Kad ir pirmosios maudynės vonelėje.

Aliza pirmą kartą maudoma buvo sekančią dieną po grįžimo iš ligoninės. Jei tą procesą galima pavadinti maudymu. Viską sugadino bandymas naudoti specialų gultuką į vonelę, apklojome jį paklode, kad naujagimio neguldyti ant plastiko, bet sudrėkusi paklodė greitai atšalo ir tik pravirkdė mažylę. Kadangi buvo dar ir gana sunku iškrapštyti mažylę iš gultuko, jo iš karto atsisakėme. Nuo pirmo karto Alizą maudome dviese - vyras palaiko jos galvą virš vandens, o aš prausiu. Atradus tinkamą būdą, sekančius kartus maudyti sekėsi žymiai geriau. Prausimosi priemones naudojame kas antrą arba kas trečią kartą. Maudynės jai labai patinka. Džiugu, kad naujagimiai dar neturi ilgalaikės atminties ir pirmas kartas šios procedūros nesugadino.

Didesnis iššūkis, už maudynes, buvo pirmasis Alizos pasibuvimas lauke. Pirmosiomis dienomis tik ir girdėjau, kokia svarbi šiluma yra naujagimiui. Lauko temperatūra nesiekė 20-ties laipsnių. Į lauką trumpam, kaip ir rekomenduoja daktarai bei literatūra, išsmukome aštuntąją gyvenimo dieną. Kol aš apsipirkau, tėtis su Aliza palaukė lauke. Nežinojau, kaip aprengti Alizą, šalia nebuvo, kas pasakytų, ar gerai aprengiau. Tikrai galėjau persistengti ant bodžiuko aprengdama dar dviem gana šiltais sluoksniais drabužėlių. Kadangi Aliza nesuprakaitavo, padariau išvadas, kad pasirinkome teisingai. Sekančius kartus sekėsi šiek tiek prasčiau.

Dar nesulaukusi nė dviejų savaičių, per vieną dieną, Aliza išaugo pirmuosius savo drabužėlius. Ryte uždėtas laisvas šliaužtinukas, vakare jau rėmėsi į kojas. Pamatavus kelis panašius ir juos teko atidėti. Aš, lyg tyčia, jau buvau pasiskaičiusi apie augimo šuolius ir neišsigandau padidėjusio merginos apetito. Juk sparčiai augančiam organizmui reikia daugiau ir “statybinių” medžiagų.

    Labiausiai gąsdino pirmas pasibuvimas toliau nuo namų, kai vaikui išalkus ar pridirbus į sauskelnes, negali per kelias minutes grįžti ten kur jauku ir patogu. Aliza ne visada pavalgo, kai maitinu sėdėdama. Nelabai valgo pasislėpus po skarele (kai lauke karšta, po skarele dar baisiau...). Praktikavausi namuose ir netoli jų, dažniausiai nesisekė, tad nerimavau, kad gali kilti neramumų. Kad kiltų mažiau streso, pirmam “pasižmonėjimo” kartui pasirinkau prekybos centrą. Prekybos centras puiki vieta pirmam rimtesniam išlindimui iš namų, kadangi turi atskirą mamos ir vaiko kambarį. Nebuvo taip baisu kaip tikėjausi, pusdienis praėjo labai sklandžiai. Mamos ir vaiko kambarys labai jaukus, turi patogų fotelį maitinimui, specialų stalą pervystymui, maitinimo kėdutę (kurios dar nereikia). 

Nekilo jokių problemų, net gi nusprendžiau, kad galima pasivažinėti iki kito miesto, aplankyti gimtosios šeimos. Kas nepatogaus gali nutikti namuose?

    Ir tai tik keli pirmi kartai, kurie sukėlė daugiausiai emocijų. Pirmas mėnuo su naujagimiu savaime nėra rutina. Juk viskas nauja. Visos tos jaudinančios Alizos veido išraiškos, kurias reikia suprasti, susidomėjęs žvilgsnis, kurį pagavus norisi jai kažką parodyti, stiprėjantys raumenys, kuriuos norisi lavinti. Džiugina vis mažesnis katės palaikomas atstumas, panašu, kad greitai taps draugėmis. Kiekviena diena pilna kažko naujo, tereikia atkreipti į tai dėmesį.

Aistė