Gimdymas malonesnis nei tikėjausi

Nepaisant to, kad žinojau jog bet kurią akimirką galiu keliauti gimdyti, išaušus lemtingai valandai, tai atrodė netikėta. Birželio 4 dieną, aštuonios vakaro, prasidėjo sąrėmiai. Pradžioje nesupratau tikri jie ar paruošiamieji, nes buvau skaičiusi, kad pirmą kartą gimdant, į ligoninę reikia keliauti kai sąrėmiai pradeda kartotis kas keturias minutes. Dalį “... kai … pradeda …” aš supratau taip, kad prieš tai jie turi jaustis ir po truputį dažnėti. O man jie, kai tik prasidėjo, iškart kartojosi kas 2-4 minutes. Nors, gerai pagalvojus, kažkoks kitoks gimdos aktyvumas prasidėjo jau prieš tai buvusią naktį ir dieną karts nuo karto taip lengvai bet neįprastai patempdavo pilvo apačią… Panašu, kad tądien, nekantraujantiems sužinoti “Ar jau?” apsimelavau sakydama, kad gimdymas nė neprasidėjo.

Palaukusi pusantros valandos, kad įsitikinti jog sąrėmiai nesiliauja, paprašiau, kad vyras nuvežtu mane į gimdymo namus. Vadovavausi per paskaitas pateiktu patarimu, kad geriau nuvažiuoti pasitikrinti, nei rizikuoti delsiant. Nuvykę sulaukėm daktarės patvirtinimo, kad taip, tai tikrai vyksta. Gimdos kaklelis jau buvo atsivėręs šešis centimetrus iš dešimties. Mus palydėjo į gimdyklą, kur laukė pats smagumas.

Gimdymo palatoje laikas prabėgo nepastebimai. Pora valandų, su ilgoka pertrauka tarp jų, praleidau paveikta nuskausminamųjų. Manau, kad man pavyko net nusnausti, jaučiausi be galo pavargusi. Kitu laiku vaikštinėjau, išbandžiau kamuolį, o kiek laiko truko pati kulminacija nė nežinau, laiko nesekiau. Keturios valandos po atvykimo į ligoninę, tai yra birželio 5 dieną 1 valanda 55 minutės nakties, man ant krūtinės paguldė mūsų dukrytę. Neužliejo manęs jokios emocijos, akimirksniu nepasijutau mama, kilo tik viena mintis - “Čia ji?”. Na gerai, dvi, dar svarsčiau ar ji graži… Vaikas kaip vaikas.

Viskas praėjo tikrai sklandžiai, greitai, be jokių komplikacijų. Gimdymas malonesnis (jei taip galima įvardinti) nei tikėjausi - ne toks baisus, ne toks skausmingas, kaip  įsivaizdavau klausydama kitų mamų patirčių. Tikriausiai mano vaizduotė be galo laki.  Tiesa, teko kirpti, kad mergina galėtų išlįsti, tačiau net ir tai nebuvo taip nemalonu ir skausminga, kaip buvau nusiteikusi. Keista, nes visos mamos sakė, kad buvo žymiai skausmingiau nei tikėjosi. Gal man buvo lengviau, nes nekėliau šiam procesui jokių lūkesčių, nė nebandžiau įsivaizduoti, kaip viskas vyks?

Prie “malonaus” proceso labai prisidėjo ir personalas. Darbuotojos buvo be galo malonios ir labai rūpestingos. Gal net šiek tiek perdėtai... Bet geriau jau taip, nei nepagrįstos neigiamos emocijos gimdymo metu. Gimdyti nesimokiau, to dažnai daryti neketinu, tad pilnai atsidaviau į akušerės ir daktarės rankas. Jos mane nuolatos informavo apie tai kas vyksta, kas bus toliau, kaip man elgtis, ką jos darys. Kai jau buvau pasiruošusi pačiam gimdymui, skausmas taip pat pasiekė savo viršūnę. Kažkur skaičiau, kad moterys, gimdymo metu, nesąmoningai pradeda rėkti, nusprendžiau pabandyti ir aš, tiesa - sąmoningai. Akušerė pasakė, kad rėkimas nepadės, geriau tiesiog kvėpuoti. Taip ir padariau. Buvau išgirta už puikų bendradarbiavimą, galima buvo pamanyti, kad esu profesionali gimdyvė.

Labai džiaugiuosi, kad viena didžiausių baimių, jog gimdyti padės ginekologas vyras, nepasiteisino. Vienintelis vyras palatoje buvo būsimas tėvelis, kuris, su pertraukomis nemaloniausių procedūrų metu, kartu praleido daugiau laiko nei planuota. Dėmesį, nuo procedūrų po gimdymo, atitraukiau stebėdama kaip jis rankose laiko savo dukrytę. Buvo šalia per pirmą maitinimą ir išvyko namo, kai apie ketvirtą ryto mūsų mažylė iškeliavo į naujagimių skyrių, o aš buvau perkelta į pogimdyvinę palatą. Panašu, kad aš jau tikrų tikriausia mama.

Aistė

Paskutinės laukimo dienos

Paskutinėmis nėštumo savaitėmis supratau, kad visos tos istorijos, apie nėštumo ypatybes, yra kokių trijų mėnesių santrauka. Pora mėnesių iš pirmojo trimestro ir apie mėnesį iš paskutiniojo. Sukilusios emocijos išvydus teigiamą nėštumo testą, naujienų dalinimasis, pykinimas pirmojo trimestro metu. Pakitusi eisena, nepatogumas pasikeitus svorio centrui, dažnas lakstymas į tualetą, nepaaiškinama nemiga paskutinį mėnesį…

Likę šeši mėnesiai niekuo neišsiskyrė nuo gyvenimo nesilaukiant. Tikriausiai kiekvienai skirtingai. Man tikrai pasisekė, nėštumas buvo lengvas. O gal per daug iš jo tikėjausi? Gal per daug hiperbolizavau jau tai patyrusių moterų istorijas? Gal dėl to viskas atrodo taip paprasta? Tikrai nesiskundžiu, tikriausiai net per daug giriuosi, bet aš, tiesiog, turiu pasidalinti geromis emocijomis!

Po to, kai teko apsilankyti ligoninėje dėl įtarimo jog prasidėjo priešlaikinis gimdymas, prasidėjo tikrasis nėštumo pabaigos laukimas. Kadangi buvo rekomenduotas tausojantis rėžimas, daug laiko praleidau namuose. Kartais išeidavau trumpai pasivaikščioti netoli namų. Kažkur toliau keliavau tik lydima vyro, nes pati vairuoti vengiau.

Vairuoti vengiau, nes nė neįsivaizdavau, koks tai yra sąrėmių jausmas, kaip staigiai prasideda, kaip stipriai skauda. Nenorėjau rizikuoti vairuodama išsigąsti ar susirietus iš skausmo paleisti vairą. To pasekoje, nebelaksčiau susitikti su draugais, džiaugiausi dažniau sulaukusi svečių. Kažkodėl buvo užliejęs jausmas, kad juos matau paskutinį kartą, lyg gimus vaikui taip daugiau nebus… Skubėjau dar bent kartą susitikti su visais artimiausiais žmonėmis, pabendrauti, tiesiog pabūti, nors ir žinojau, kad tai tikrai ne viskas.

Po to, kai kino teatre pajutau didžiulį palengvėjimą, jog filmo metu nepagimdžiau, supratau, kad papildomos veiklos už namų ribų, kol kas, man užtenka. Kad ir kaip tai juokingai skambėtų, paskutinę savaitę, pagrinde tiesiog sėdėjau ant sofos prieš ventiliatorių, buvo labai karšta, ir nieko neveikiau. Muzika, filmai mažame kompiuterio ekrane jau atsibodę. Knygų nesu linkusi skaityti. Namų ruošoje likę tik tai, kas man buvo per sudėtinga. Net rašyti nekilo rankos. Tad, tiesiog sėdėjau, žiūrėjau į ventiliatorių, ir... nė negaliu, teigti, kad laukiau.

Tiesą pasakius, paskutinę savaitę, aš iš tikro tiesiog ilsėjausi. Nors šiek tiek graužė sąžinė, kad šitaip švaistau laiką, tiesiog, buvau čia ir dabar. Net, kad ir kaip būtų keista, minčių galvoje sumažėjo… 
Tyla prieš audrą?

Aistė

Krepšelis naujagimiui. Ką paimti į gimdymo namus kūdikiui?

Susikrauti gimdyvės krepšelį sau yra vienas juokas palyginus su rūpesčiu sukrauti priemones kūdikėliui. Kai laukiesi pirmagimio, juk dar nėra jokios nuojautos, ko ir kiek jam gali prireikti. Kas būtina ir be ko galima apsieiti. O norisi visa ko geriausio. Pasitikėjau sąrašais, ir iš mamų bei per paskaitas gautomis rekomendacijomis.

Įsidėjau visą pakuotę (43 vnt) sauskelnių naujagimiui, taip pat 10 vienetų apsauginių paklotų. Paklotai reikalingi higienos sumetimais ant bendro pervystymo stalo ir, dėl viso pikto, jei man pačiai neužtektų tų dviejų iš rinkinio po gimdymo. Į kuprinę taip pat įsimečiau, per vieną iš paskaitų ypatingai rekomenduotą turėti, vaikišką muilą (bet kokį) užpakaliukui nuplauti. Pirmosios išmatos, vadinamasis mekonijus, taip lengvai nenusiplauna. Jei pirmus kartus laikant vaiką su muilu jį prausti būtų per sudėtinga, pasiėmiau ir drėgnų servetėlių, kurias, esant poreikiui, galėsiu panaudoti ir sau.

Didžiausias “galvos skausmas” - tai drabužėlių kiekis ir rūšis. Viename iš sąrašų paminėti drabužėliai tik parsivežimui namo. Per vieną iš paskaitų, trims dienoms rekomendavo bent 5 komplektukus, jei kartais nesisektų tvarkingai uždėti sauskelnių ar vaikas dažnai atpilinėtų. Komplektukus? Viliuosi užteks trijų bodžiukų, vienų marškinukų, trijų šliaužtinukų bei poros derančių kelnyčių ir maikučių. Įsidėjau ir kelias prie darbužėlių derančias kepurytes su siūlėmis išorėje, porą porų vilnonių kojinyčių, vienas pirštinytes, dvejus marliukus, dvejas specialias drabužių (padedamas ant peties) apsaugas nuo atpylimo. O jei viso neužtektų, tai įsimečiau dar ir ūkišką muilą vaikų drabužėliams skalbti, daug vietos neužima.

Kadangi grįžimo namo dienai orų užsisakyti neišeina, papildomai, prie to, ką jau išvardinau, į kuprinę įsimečiau ir šiltesnį kombinzoniuką kūdikiui bei minkštą pleduką. Naudosime kažkurį vieną, blogiausiu atveju abu. Svarbu, nepamiršti iš namų pasiimti automobilinės kėdutės, kuri į kuprinę netelpa.

Jaučiuosi pakankamai pasiruošusi. Gal net ir sau ir vaikučiui prisikrovusi daugiau nei reikia. Kaip protingai pasirūpinau gimdyvės krepšeliu, bus aišku tik tada, kai teks juo pasinaudoti. Vis gi, kiekvienas nėštumas, gimdymas, gijimo periodas, kaip ir pats naujagimis, yra unikalūs. Visų atvejų nenumatysime, tikrai užtenka pasiruošti keliems pagrindiniams - neišvengiamiems. O visa kita išsirutulios savaime.

Aistė

Gimdyvės krepšys. Ką reikia pasiimti su savimi į gimdymo namus?

Nenumaldomai artėja diena, kai pagaliau savo rankose galėsiu laikyti taip lauktą kūdikėlį. Vienas svarbesnių darbelių, prieš keliaujant gimdyti į pasirinktą ligoninę, tai susiruošti gimdyvės krepšelį. Aišku, lydintis asmuo galėtų nuolatos lakstyti pirmyn atgal, vos tik ko pritrūkus. Greičiausiai taip ir bus. Tačiau norisi, kad vyras kuo daugiau laiko praleistų šalia. Tad reikia susirinkti bent jau tai, ko neišvengiamai prireiks.

Įvairiausius sąrašus, ką reikėtų turėti su savimi, galima rasti pasinaudojus internetu. Paskaitose, apie gimdymą ir naujagimio priežiūrą, taip pat pamini, ką svarbiausia turėti vykstant į ligoninę gimdyti. Manau kiekviena galime prisitaikyti.

Kaip turi atrodyti gimdyvės krepšelis? 

Pirmas, ir tikriausiais būtiniausias, dalykas, kurį reikia turėti su savimi tai, žinoma - rankinė. Rankinė, kurioje jau seniai turi mėtytis gimdyvės kortelė, piniginė su asmens tapatybės dokumentu bei pinigais netikėtoms išlaidoms. Ligonėje teks praleisti mažiausiai tris dienas. Tad, išskubant iš namų, reiktų nepamiršti įsimesti ir telefoną su įkrovikliu. Jei telefono nuotraukom daryti neužtenka, žinoma būtų gerai pasiimti ir foto/video kamerą.

Tačiau vien rankinės tikrai neužteks. Aš, atsižvelgusi į rekomendacijas, pradžioje buvau pasiruošiau dvi kuprines - vieną sau ir vieną kūdikėliui. Kodėl? Juk, dėl įvairiausių priežasčių, gali tekti apsilankyti ar pagulėti ligoninėje ir prieš gimdymo datą. Likus dviem savaitėm iki termino, dviejų puspilnių kuprinių turinį sutalpinau į vieną didesnę.

    Sau pasiimsiu atgyvenusią suknutę, kuri po to keliaus tiesiai į šiukšlių dėžę, ir lengvai valomas šlepetes gimdymui, kurias taip pat nebūtų gaila išmesti. Po gimdymo turėtų labai troškinti, tad iš anksto reiktų pasirūpinti dideliu kiekiu vandens. Vandeniu planuoju rūpintis pakeliui į ligoninę, viliuosi pavyks...

Tikrai reikės turėti naktinius, patogiausia turėtų būti su sagutėmis ties krūtine (pritaikytus maitinančioms), tikiuosi išlaikyti tas pačias šlepetes (jei ir ne - ne bėda, juk vasara, greičiausiai būsiu su basutėmis) ir, žinoma, apatinius - liemenėlę pritaikytą maitinančioms ir nusipirkau specialias daugkartines kelnaites skirtas periodui po gimdymo. Assorti parduotuvėje radau ir sauskelnių, įklotų, paketų bei apsauginių paklotų rinkinį skirtą moterims po gimdymo - sprendimas sumažinęs “galvos skausmą” dėl to, ko ir kiek reikia pasiimti. Kiekvienai moteriai šių dalykų poreikis skirtingas, tad stengiausi neapsikrauti, jei ko ir pritrūks, visada bus galima išsiųsti vyrą, kad papildyti atsargas…

    Higiena, šiais laikais, esminis žmogaus poreikis, tad, kartu su aukščiau minėtomis priemonėmis, be jokių svarstymų į kuprinę nukeliavo vienas didesnis, vienas mažesnis rankšluostukai, dantų pasta bei šepetėlis, prausiklis, plaukų šepetys, tualetinis popierius. Taip pat įsimečiau šampūną, plaukų balzamą, dezodorantą, nors manau, kad tris dienas apsieičiau ir be jų. Esu pasiruošusi maitinti pati, tad, iš anksto, pasirūpinau kompresiukais speneliams (pasirodė patogiau nei kremas), bei įklotėliais į liemenėlę.

    Antakalnio ligoninėje (Vilnius), per paskaitas, nuramino, kad jei kažko kūdikiui neturėsime mes, jie būtinai suteiks visas priemones iki kol pasirūpinsime savo. Tad svarbiausia buvo pasirūpinti priemonėmis sau. Manau apsirūpinau daugiau nei reikia ir esu pilnai pasiruošusi bet kurią akimirką keliauti į ligoninę.

Aistė

Kaip ir kur gauti žinių apie nėštumą, gimdymą ir naujagimio priežiūrą?

Apsipratus su mintimi, kad laukiuosi, pirmieji darbai buvo informacijos apie nėštumą paieška. Kadangi Google visagalis, jo pagalba radau įvairiausių puslapių, blogų, forumų, kuriuose pilna įrašų įvairiausiomis temomis. Internete pilna asmeninių mamų istorijų, pastebėjimų, patarimų.... Trumpai pasakius - informacijos kiekis milžiniškas. Deja, iš manęs skaitytoja nekokia, tad tos paieškos gana greit atslūgo. Kaip galima ieškoti informacijos, kai neturi konkrečių klausimų? Skaityti, tam kad skaityti? Ne visiems tai tinka… Tokiu atveju knygos irgi atkrenta, nors tikrai stengiausi jas “graužti”.

Nėštumo metu, man svarbiausia buvo žinoti, kas šiuo metu vyksta su mano kūnų ir mūsų būsimu vaiku. Tam puikiai tiko, mane supančių mamyčių rekomenduotame puslapyje, www.tevu-darzelis.lt, esantis nėštumo kalendorius. Taip septynis mėnesius, tiesiog, sekiau savo kūno pokyčius, klausiau mane supančių mamų asmeninių istorijų apie nėštumą, gimdymą, naujagimio priežiūrą, kartais paskaitydavau vieną kitą susijusį straipsnį, ir nesukau sau galvos. Neapsikroviau informacija, bet palengva vis sužinodavau, kažką naujo.

Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta viską daryti paskutinę minutę. Tad, kadangi papildomai beveik nesidomėjau nauju gyvenimo etapu, išėjusi dekretinių atostogų jaučiausi visai nepasiruošusi. O, juk, buvo likę vos du mėnesiai iki nustatyto termino. Kas blogiausia, nežinojau nuo ko pradėti. Kaip ir pradžioje, taip ir artėjant pabaigai, tiesiog nežinojau, kokius klausimus turėčiau kelti. Žinojau, kad turiu kažko imtis.

Šioje situacijoje pagelbėjo vienas iš sekamų facebook’o puslapių, pavadinimu “Mamystė”. Puslapio autorė kaip tik organizavo renginį tema “Emocinis pasiruošimas pirmagimiui”. Dalyvavimas kainavo 6 eurus, kadangi nežinojau nuo ko pradėti - surizikavau. Susitikimo modelis buvo gana laisvas. Vedančioji pasidalino savo patirtimi. Psichologijos kurso studentė daugiau papasakojo apie pogimdyvinę depresiją ir paaiškino kaip ją atpažinti. Iš susitikimo išsinešiau daug gerų emocijų, ir užtvirtintą suvokimą, kad kiekvienas nėštumas, kiekvienas gimdymas skirtingi ir visiškai normalu yra tai, kad, paėmusi savo vaiką į rankas, iškarto netampi mama - to išmokstama per praktiką.

Man labai pasisekė, nes šiame susitikime kiekviena dalyvavusi gavome artimiausius du mėnesius Vilniuje vykstančių paskaitų sąrašiuką. Tikriausiai, tą patį būčiau radus ir internetu, bet taip tiesiog mažiau galvos skausmo. Sąrašą nagrinėti pradėjau dar nespėjusi grįžti namo. Jau žinojau, kad registruosiuosi visur kur tiks ir pavyks. Kai nemėgsti skaityti, kai nežinai ko klausti, ar gi gali būti kažkas geriau nei paskaitos?

Kas du mėnesius, antradieniais, „Kardiolitos“ klinikos kviečia į penkių pokalbių ciklą, skirtą būsimoms mamytėms. Dalyvavimas nieko nekainuoja. Aš dalyvavau viename iš pokalbių, tema “Psichologinis pasiruošimas motinystei nėštumo metu”. Susitikimas leido pamatyti, kad tai ką jauti nėštumo metu, jauti ne viena. Nors, mano atveju, buvau vienintelė kuri jautėsi rami dėl nėštumo, gimdymo, o labiausiai rūpinosi sąlygomis išlaikyti tokius pat aktyvius santykius su gimtąja šeima bei draugais. Namo grįžau su mintimi, kad daugiau dėmesio turėčiau skirti sau ir vaikučiui, tiesiog buvimui čia ir dabar.

Všį. Vilniaus miesto klinikinė ligoninė (Antakalnio ligoninė) organizuoja mokymus nėščiosioms ir mokymus apie naujagimio priežiūrą. Pirmuose kalba apie nėštumą, gimdymą, bei aprodo gimdyklas. Antruose išsamiai kalba apie pirmas tris dienas po gimdymo, šiek tiek apie pirmą mėnesį, bei aprodo po gimdyvines palatas. Vienų mokymų kaina 2.90 eur. Mano akimis, juose neišsiplečiant pateikė svarbiausią informaciją, kurią būtina žinoti prieš susilaukiant vaiko. Tiek daug besilaukiančių moterų vienoje vietoje dar nesu mačiusi. Apsilankius šiuose mokymuose paaiškėjo, kur reikės keliauti ir kas manęs ten laukia, kai pradėsiu gimdyti. Kiek žinau, tokius mokymus organizuoja ir Santariškių klinikos, bei Vilniaus gimdymo namai.

Všį. Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, kalbant apie naujagimio priežiūrą, pasigedau vizualizacijos. T.y. parodyto pavyzdžio ant lėlės. Tačiau, tai atpirko nemokama paskaita, apie naujagimio priežiūrą, vykusi netoli  namų, Naujosios Vilnios poliklinikoje. Patiko ir tai, kad auditorija buvo žymiai mažesnė. Nedideliame kabinete susirinkome penkios būsimos mamytės. Paskaitą organizavo www.sveikasmazylis.lt/, jie taip pat rengia nemokamus WEB seminarus, jei išeiti iš namų nėra galimybės.

Visų žinių apibendrinimui, nukeliavau į vieną iš dviejų, http://www.nukas.lt/ šeimos klubo organizuojamų, paskaitų nėščiosioms - “Jo didenybė naujagimis”. Įėjus į konferencijų salę, akyse mirgėte mirgėjo HIPP produktų reklama, bet paskaitoje juos minėjo gana minimaliai, specialistės koncetravosi į tai kas svarbiausia. Gavau informacijos apie naujagimio priežiūrą, žindymą, kūdikio fizinę veiklą, mamos ir kūdikio mitybos rekomendacijas.

Visose paskaitose, mokymuose, pokalbiuose - kaip pavadinsi taip nepagadinsi - buvo reikalinga išankstinė registracija. Pateikiama informacija šiek tiek skiriasi, kaip skiriasi ir skirtinguose internetiniuose puslapiuose. Akivaizdu, kad motinystei nėra sudarytas vienas teisingas kelias, kiekviena turime atrasti jį pačios.

Iš esmės, nebuvo informacijos, kurios negalima rasti internetu. Tačiau kiekvienas renkasi savo būdą jos pasisemti. Vieni skaito straipsnius. Kiti žiūri web seminarus. Tretiems užtenka www.youtube.com vaizdelių. Man norėjosi išeiti iš namų, viską išklausius turėti galimybę gyvai užduoti kilusius klausimus. Puikus būdas užpildyti visas žinių spragas. Kaip apdovanojimą, kai kuriose paskaitose, papildomai prie reklaminių bukletėlių, gavau ir dovanų.

Visur neskubėdama sulaksčiau per vieną mėnesį. Likus nepilnam mėnesiui iki gimdymo, manau, kad žinau, kas manęs laukia. Žinau, kaip reikės elgtis. Tai suteikia ramybės, kiek jos galima turėti, žinant, kad kiekvienas nėštumas, kiekvienas gimdymas yra kitoks ir kiekvienas naujagimis yra unikalus. Jaučiuosi pakankamai rami, nes žinau, kad kūdikis išgyvens mūsų rankose (o kaip kitaip?) ir esu pasiruošusi įveikti visus būsimus iššūkius. Be to, kai aplinkui mane tiek daug nuostabių, pasiruošusių padėti, mamyčių, pagalba galima  24/7. Tereikia paimti telefoną į rankas ir paskambinti.

Mama Aistė