Kaip bendrauti, kai nėra apie ką kalbėti?

 

Iš šalies atrodo, kad bendrauti turėtų būti itin lengva. Tačiau, su kuo bebendraučiau, man palaikyti pokalbį yra iššūkis. Man rūpi, man įdomu, bet nemoku to parodyti, nemoku išsireikšti, išrutulioti pokalbio, kad jis būtų ne toks paviršutiniškas. Aišku, labai priklauso ir nuo žmogaus su kuriuo bendrauju. Karts nuo karto sulaukiu klausimo, ar verta iš vis palaikyti ryšį jei nėra apie ką kalbėti? Kalbėti apie nieką man, paprasčiausiai, neįdomu. Jei santykiai džiugina, aišku verta! Bet, tada kyla klausimas, kaip bendrauti, kai nėra apie ką kalbėti?

Aktyvios veiklos kartu ne tik geriau užsifiksuoja atmintyje, bet ir sukuria erdvę kurioje vystosi pokalbiai apie dalykus, kurie šiaip į galvą nė nešautų. Bendros išvykos, naujos patirtys... Jei pokalbiai ir nesirutulioja, juk smagu kartu patirti ar pamatyti kažką įdomaus, naujo.

Per kelias dienas, gyvenant kartu, galima pamatyti vienas kito buitį, kasdienius įpročius, o su laiku jie juk keičiasi.

Deja, ne visada išeina pakankamai bendrauti gyvai, tačiau virtualus bendravimas, klausimai kaip sekasi ir ką veiki, irgi ne visada produktyvus būdas palaikyti ryšį. Telieka žaisti:

Apsikeisti klausimais. Sutarti taisykles (pvz. klausimai "O tu?" draudžiami) ir atsakius į klausimą paklausti kitokio klausimo. Jei sunku sugalvoti klausimus, internetas pilnas pavyzdžių: rimtų ir komiškų.

Apsikeisti akimirkomis iš kasdienybės. Manau daugelis vis kažką nufotografuojame ar nufilmuojame kiekvieną dieną, tais kadrais galime pasidalinti ir su draugais ar šeimos nariais, kad ir kokie banalūs ir nereikšmingi atrodo, tai vis tiek kito žmogaus įtraukimas į savo gyvenimą. Smagiau, kai dalinasi abi pusės.

Apsikeisti meninėmis nuotraukomis. Dar reiks išbandyti, bet, kai man patinka fotografija, manau būtų smagu nufotografavus pagal pateiktą užduotį (ne tik ką, bet ir kaip), užduoti kitokią užduotį fotografijai. Tokiam žaidimui, tikriausiai, abi pusės turėtų domėtis fotografija.

Iš musės padaryti dramblį. Žmonės mėgsta į klausimus atsakyti trumpai. Juk klausimą "Kaip sekasi?" tikrai atsako vienas žodis "Gerai." Jei abi pusės atsako vienodai, tai pokalbis kaip ir baigtas, taip? Reikia atsakyti į klausimą kuo smulkiau ir pasismulkinti (klausimais) į kito žmogaus atsakymą. Atrodo savaime suprantama, ne? Man visad reikia priminimo.

Bendravimo būdai, kurie MAN neveikia, bet gal kitiems tiktų?

Dalintis straipsniais ir juos aptarti. Tikrai vertinu, kai žmonės dalinasi jiems įdomia informacija. Ar informacija, kuri jiems atrodo, kad man naudinga/įdomi, deja aš jiems neturiu laiko. Jei man reikia info, tai  aš paklausiu ar susirandu internetu pati... Jei laiko yra, kodėl gi ne?

 

Žaisti virtualius žaidimus. Nors pati tam laiko nerandu, iki šiol atsimenu virtualų žaidimą šachmatais, kurį pasiūlė vienas iš mano draugų. O susitikus gyvai, stalo žaidimai visada užpildys nejaukią tylą. 

 

Kur suaugusiam ieškoti draugų?

 

Palikus gimtinę, tikrai sunku savo metų socialinį gyvenimą sutalpinti į porą savaičių Lietuvoje. Gal jau laikas susikurti socialinį ratą ir čia, Anglijoje? Oh, hiperbolizuoju. Turiu draugių bei pažinčių ir čia, tik kad atstumas varžo. Man reikia bent kelių draugų savam rajone! Kitaip visai užkirmysiu namuose... Tad, kyla klausimas, kur suaugusiam ieškoti draugų?

Kai esi vaikas, paauglys, kai esi studentas ar darbuotojas įmonėje su daug aktyvių draugiškų asmenybių, esi nuolat apsuptas žmonių, tad rasti potencialių draugų tikrai ne problema. Bet kur ieškoti pažinčių jei natūraliai susiklosčiusios aplinkybės nesukuria sąlygų sutikti naujų žmonių? Dirbant iš namų, dirbant itin mažoje įmonėje, išėjus į vaiko priežiūros atostogas... 

Štai kelios mano idėjos:

Ne kartą pasiteisinęs būdas pažinčių ieškoti internete. Socialiniai tinklai, virtualios grupės, forumai. Nebūtina iš karto rašyti žmogui asmeniškai, kas gali būti ne itin jauku, užtenka dalyvauti pokalbiuose, kelti klausimus, arba, kaip aš esu darius, viešai paklausti ar būtų norinčių užmegzti pažintį ir laukti žinių. Virtualus pažinčių užmezgimas tikrai veikia ne tik ieškant antrosios pusės, bet ir paprasčiausių draugų.

Savanoriaujant įvairiose organizacijose. Savanorystė suteikia sąlygas susitikti su daugybe įvairių žmonių. Iš jų, su viena stipresnius, su kitom šaltesnius, bet santykius palaikau jau kelinti metai po savanorystės pabaigos.

Sporto klubuose. Nekalbu apie individualius užsiėmimus, kalbu apie grupines veiklas sporto klubuose. Aišku, yra asmenybių, kurios ateina tiesiog sportuoti, bet, manau, tikrai atsiranda viena kita atvira naujoms pažintims ar net draugystei. Kai sportavau, buvau suinteresuota tik sportu, sekantį kartą reiks užmegzti ir pažinčių.

Kursuose. Žinoma, šiuo metu daugybė kursų vyksta nuotoliniu būdu. Pigiau, patogiau, sutaupo daug laiko, kai niekur nereikia važiuoti ar taikytis prie nustatytos valandos. Bet, Covid varžymams susilpnėjus, laikas pasiieškoti grupinių susitikimų mėgstamų veiklų klausimais. Tikrai verta.

Draugės/-o draug(i)ų susibūrimuose. Visada norėjau grupės draugų, kaip seriale "Draugai", suartėjus su draugės draugėmis/draugais, tai būtų visai realu. Na, pirma reikia susirasti tą draugę savam rajone, o tada jau muilintis į jos draugų ratelį.

* Tik tėvams. Vaiko darželyje/mokykloje. Užtenka apsikeisti kontaktais su vaiko geriausio draugo tėvais ir suorganizuoti susitikimą, kad vaikai daugiau laiko praleistų kartu... Ką gali žinoti, gal ne tik vaikai gali būti draugais?

Aistė

Kaip pasirinkti tinkamus draugus?

 

Ar pameni vaikystę? Kaip tada buvo lengva susirasti draugų.. Draugų, su kuriais santykius, tikriausiai, palaikai iki šiol (o gal vėl?)! Kai niekas niekam nieko neprivalo, lengva prisirišti prie žmogaus būtent tokio, koks jis yra, ir labai sunku paleisti. Kodėl gi taip nepasielgus ir dabar? Žinoma, nenori bet ko savo artimųjų rate, tad kaip pasirinkti tinkamus draugus neapkraunant jų savo nerealiais lūkesčiais?

Negaliu pasakyti KOKIUS žmones reikia rinktis į draugus, juk kiekvieno skonis skirtingas. Negaliu pasakyti, kokios savybės turi išryškėti, kokie charakterio bruožai turi vyrauti. Nežinau, kiek esu kompetetinga sakyti, KAIP tinkamai pasirinkti draugus, bet, manau, kad mano asmeninis pavyzdys gali praversti apie tai galvojant, todėl labai noriu juo pasidalinti.

 

Reikia apsibrėžti, ko tikiesi iš draugystės. Dažnai nusiviliam draugais, kurie nepatenkina mūsų lūkesčių apie kuriuos nė patys nežinojome... Gali pagalvoti apie sritis, kuriose norėtum, kad tas draugas labiau dalyvauti, išsikelti draugystės tikslą ar kelis. 

Gerai būtų apsibrėžti, kokio draugo norisi. Nebijok susirašyti visko, kas sukasi galvoje. Aišku, su laiku nusivilsi, nes, pripažink, tau pačiam toli gražu iki tokio draugo. Bet vėliau susivoksi, ką tau išties reiškia tikras draugas.

Būtina atkreipti dėmesį į santykių balansą. Sveikuose santykiuose abi pusės turi ne tik duoti, bet ir gauti (kalbu labiau apie dvasinius dalykus). Tikriausiai kiekvienas tai žino teoriškai, tik žinoti neužtenka... Svarbu pritaikyti ir praktikoje. Tiesa, kad gauti, reikia nesivaržyti pasiimti! Su tinkamais draugais, tai tikrai, nebus problema. 

Prieš bandydamas megzti naujas draugystes, būtinai pagalvok, kaip kiti žmonės turėtų elgtis, kad taptu tavo draugu. Tikrai neužtenka spragtelėti pirštais ir geriausi draugai su bet kuriuo pasirinktu žmogumi. Tikrai reikia įdėti pastangų, ypač įpusėjant trečią dešimtį ir vėliau.

Tinkamų santykių kūrimo procese svarbiausia atvirumas, visa kita tik detalės. Išsiaiškinus, kokie mes esame, kas slypi mūsų viduje, nereikia bijoti ar gėdytis to pateikti kitiems. Be to, kad daugelis žmonių vertina atvirumą, tik būdami savimi galime pritraukti mums tinkamus asmenis ir atstumti netinkamus. Tiesa, tai reiškia, kad ne mūsų rankose, kurie asmenys pasiliks mūsų gyvenimuose, kurie išeis. Bet geriau visi tinkami, nei draugai tik iš pareigos. Be to, kad karts nuo karto pabendrauti, nebūtina būti artimiausiais draugais.

 

Ryškesni asmeniniai pavyzdžiai:

Vieną dieną susivokus, kad neturiu draugų, pasijutus vieniša, nepabijojau tuo pasidalintu su aplinkiniais. Tinkami žmonės susirūpino ir ėmėsi veiksmų spręsti problemai. Mėnesių mėnesius klausė mano besikartojančių aimanų, komentavo, klausinėjo, dėjo visas pastangas, kad išsikalbėčiau, kad pasijausčiau ne tik reikalinga, bet ir vertinga. Jau kelinti metai laikau juos artimiausiais. Kiti nesureagavo, gal nesuprato manęs, gal tiesiog nesureikšmino problemos. Tai niekaip neįtakojo mano požiūrio į juos. Pasirinko prastą poziciją tie, kurie įsižeidė, supyko ir atsiribojo, nes nu, jei jie netinka tokie kokie yra - tai ir nereikia. Mat viskas sukasi tik apie juos. Aš suprantu, kad kiekvienas sau esame pasaulio bamba, kiekvienas turime savų problemų, bet juk akivaizdu jog tokie yra ir visi kiti...

Buvo mano gyvenime toks periodas, kai atsiribojau nuo visų žmonių, kurių santykiai su manimi atrodė atmestini. Kurie vertė abejoti mūsų santykių tęstinumu man nustojus inicijuoti bendrystę. Su dauguma be didesnio diskomforto ryšys visai nutrūko, bet atsirado vienas kitas, kurių niekaip negalėjau išmesti iš galvos. Tiems žmonėms raštu išdėsčiau visas nuoskaudas, dvejones ir lūkesčius jų atžvilgiu. Užteko jų reakcijos, pasiteisinimų, kad išsisklaidytų tarp mūsų tvyranti įtampa. Pokyčių elgesyje su manimi, kad abejonės išnyktų. Ir nebesvarbu, kas pirmas inicijuoja bendrystę ar kaip dažnai susisiekia. Svarbu, kad viskas išsakyta, mūsų pozicija aiški.

Išaušo diena, kai visi ir viskas pasidarė neįdomu, nuobodu. Kai neturiu ką pasakyti ir užknisa klausti tų pačių banalių klausimų. Kai geriau pasislėpsiu po antklode, nei susitiksiu arbatos puodeliui ar trinsiu tuos pačius šimtus kartų išvaikščiotus takus. Trumpai pasakius, turiu problemų. Tinkami žmonės supranta, nepriima asmeniškai, suteikia erdvės, stengiasi praskaidrinti mano dienas įdomesnėmis temomis, nuotaikingais savo gyvenimo įspūdžiais, kartu veikiant kažką nekasdieniško ar bent jau aplankant dar nelankytas vietas. Jie neįpareigoja manęs palaikyti ryšį, vien dėl to, kad vyrauja idėja jog draugai taip turi elgtis. Kaip elgiasi netinkami žmonės, dar nepastebėjau, nes pati pakliuvus į tokią situaciją, nebesureikšminu/nepriimu asmeniškai, kaip anksčiau, kad žmogus dingsta ilgesniam laikui ir niekas nesiskundė.

Aistė

 

Kaip suaugusiam užmegzti draugystę?

 

Prieš kelis metus kiekvienam sutiktam deklaravau, kad neturiu draugų. Nežinojau ką daugiau daryti, apart skųstis nemalonia padėtimi. Buvo be galo baisu suvokus, kad aš visai viena, nes įpusėjus trečią dešimtį, naujų, taip reikalingų santykių užmezgimas atrodė tiesiog neįmanomas... Juk visi tokiam amžiuje jau turi nusistovėjusius draugų ratus ar bent jau tuos vienintelius geriausius draugus, kurių iškeisti ar papildyti nė mintis nekyla. Bet štai - vienos rankos neužtenka suskaičiuoti žmonėms, kuriuos dabar laikau draugais! Dabar aš esu tas žmogus su nusistovėjusiu draugų ratu, kuriam nė nekyla mintis juos iškeisti ar papildyti. Bet, kadangi turiu patirties būvimo visai vienai už tokio rato ribų, noriu pasidalinti mintimis, kaip gi galima būtų tapti mano draugu\-e?

Rodyk iniciatyvą. Aš turiu, ką pasikviesti kavos. Turiu, ką pasikviesti pasivaikščiojimui. Turiu su kuo papramogauti, su kuo pakeliauti... Aš tikrai turiu kam išsikalbėti! Pareiškimas, kad bet kada išklausysi, tavęs automatiškai prioritetu nepadaro. Aš ir taip nespėju pasipasakoti visiems, kuriems noriu. Rašyk, kalbėk, siūlyk, nes kitaip apie tave galiu nė nepagalvoti. Ne dėl to, kad tu kažkuo netinkamas, bet dėl to, kad prioritizuoju artimesnius, labiau mano gyvenime figūruojančius žmones. Natūralu!

Sudomink. Man neįdomu kaip tau sekasi, man tu svetimas. Man neįdomu klausyti apie tavo vaikus, apie buitį, apie tau nepatinkantį darbą, apie šeimynines dramas ar kaip aukojiesi dėl draugų, o jie tavęs neįvertina... Prisiklausius tokių istorijų esu tiek, kad man jau jos visos vienodos. Papasakok man apie savo gyvenimo kelią ir kaip jis įtakojo tavo asmenybę? Pasidalink su manimi savo didžiausiomis svajonėmis ir ką darai, kad jų pasiektum? Pasakyk man kažką, ko niekam dar nesi sakęs... 

Būk naudingas. Tikrai nekalbu apie materialinę naudą. Manęs nenupirksi. Naudą matuoju (taip, santykius analizuoju ir matuoju) tuo, kiek ir kaip efektyviai žmogus dalyvauja mano gyvenime, kaip stipriai prisideda jis prie mano asmeninio ar profesinio tobulėjimo, kokius jausmus sukelia pokalbiai, praleistas laikas kartu... Kaip greitai jo pasigendu! Kuo naudingesnis žmogus, tuo labiau aš jį pati įtraukiu į savo gyvenimą, jei tik jis nori. Be viso to, tavo figūravimas niekuo neišsiskiria iš atsitiktinių susitikimų su visiškai svetimais žmonėmis, kurie nėra ir nebus prioritetas.

Ne visiems nuskyla dar ankstyvoje vaikystėje susirasti nerealius draugus ir su jais palaikyti artimus santykius iki grabo lenta išskirs... Keičiamės mes, mūsų interesai ir prioritetai, keičiasi aplinkybės ir galimybės... Santykiai įsižiebia ir su laiku išblėsta. Nereikia liūdėti dėl to, kas baigėsi, reikia vertinti tai kas buvo ir judėti į priekį. Būdai, kaip tapti mano draugu/-e, tik naudingas pavyzdys, kuris turėtų padėti susirasti tikrų, ilgalaikių draugų tiems, kurie šiuo metu susiduria su vienišumo problema.

 Aistė

Kodėl svarbu pažinti mus supančius žmones?

 

Vieną dieną mane pasiekė teiginys, kad esame kelių savo artimiausių žmonių vidurkis. Pradėjusi savo aplinkoje ieškoti savęs, radau iš ties daug panašumų. Tiek teigiamų, tiek neigiamų. Ši patirtis leido man suvokti, kad, pažinti mus supančius žmones, yra be galo svarbu. Kodėl?

Mes esame socialios būtybės ir norime to ar ne, bet, dažniausiai, gyvename žmonių apsuptyje. Vienus pažįstame geriau, kitus mažiau, o kažką tiesiog išskiriam iš minios, ne visada žinodami jų vardus. Retas iš mūsų renkasi žmones su kuriais leisti laiką. Dažniausiai pasitenkiname tais, kurie, be didesnių pastangų, visada šalia. Dauguma nė nesigiliname į mus supančius žmones. Nesigiliname, nebent tai daryti priverčia situacija. To pasekoje, niekada iki galo nepažįstame tų, kurie stipriai įtakoja mūsų gyvenimus. Nematome kokią įtaką jie daro savo žodžiais ir veiksmais.

Analizuodama mane supančių žmonių žodžius, veiksmus ir lygindama juos su savaisiais, aš įsitikinau, kad ne veltui yra pasakymas “pasakyk, kas tavo draugai, aš pasakysiu, kas tu esi”. Tiek iš to unikalumo, taip? Žinoma, mus labiausiai traukia tie žmonės, kurių esminės vertybės dera su mūsiškėmis, net jei jų nesame apsibrėžę. Aš manau, kad būtent taip mūsų gyvenime atsiranda vienas kitas iš tiesų artimas ir labai geras draugas. Tačiau, dažniausiai, esame priversti leisti laiką su visiškai su mumis nederančiais žmonėmis. Mokykla, universitetas, užklasinė veikla, darbas, kartais net šeima. Ir norime to ar ne, kuo daugiau bendraujame su jais, tuo daugiau savybių iš jų perimame.

Mūsų gyvenimuose pasitaiko įvairiausių žmonių, kurie atlieka didžiulį vaidmenį formuojant mūsų asmenybes, o mes nė nežinome, kokį rezultatą jie palieka. Ir iš tikro, kaip galima žinoti, kas kokią įtaką mums daro, jei nesistengiam iš ties pažinti tų, kurie dalyvauja mūsų gyvenimuose? Jei į savo kasdienybę įsileidžiame visus, kas parodo didesnį susidomėjimą, ir matom tik tai, kas mums iš ties rėžia akį, visa kitą užliedami savo interpretacijomis ir lūkesčiais? Nė nežinom, kuris, iš aplinkoje esančių žmonių, daro gerą įtaką, o kuris blogą...

Domėtis kitais reiškia augti pačiam. Kad pažintume save, kad įžvelgtume savo stiprybes ir silpnybes, kad suprastume ar judam mums priimtinu gyvenimo keliu, mes turime domėtis mus supančiais žmonėmis. Turime stebėti, klausti, gal būt net pasistengti juose įžvelgti save. Mes turime analizuoti jų mintis bei veiksmus ir pasidaryti išvadas.

Svarbu pažinti mus supančius žmones tam, kad galėtume pamatyti save iš šalies, tam, kad išgrynintume savąjį aš. Kad galėtume apsupti save žmonėmis, kurie sustiprintų mūsų pliusus ir atsvertų mūsų minusus. Tuo pačiu palaikyti atstumą nuo tų, kurie, sąmoningai ar ne, gadina mus ir savo įtaka tempia mus žemyn.

Aistė

Diagnozė: Aleksitimija

 

Ar kada esi ieškojusi sau diagnozės internete? Nesvarbu, ar tai pagal fizinius ar pagal psichinius simptomus, tikriausiai esi. Tikrai ne vieną kartą girdėjau juokelį, kad pagal internete rastus rezultatus, žmogus jau turėtų būti miręs. Karts nuo karto, kai atrodo, kad su manimi tikrai kažkas negerai, pagooglinu ir aš...

Aleksitimija (anglų kalba - alexithymia), kažkur rašė, kad tai nėra liga, tai tik asmenybės bruožas. Tebūnie tai tik, galimai, mano asmenybės bruožas. Jei yra žodis apibūdinantis būseną, kurioje mano manymu esu, vadinasi tai natūralu. Taip? Tai reiškia, kad aš ne viena tokia ir pasidalinus savo mintimis neturėčiau likti visiškai nesuprasta. Taip? 

Aleksitimija, man artimi simptomai (šaltiniai čia ir čia):

• pyktis
• pasimetimas
• nesugebėjimas atpažinti ir apibūdinti savo jausmų ir emocijų
• nesugebėjimas susieti fizinių pojūčių su susijusiomis emocijomis
• nesugebėjimas atpažinti emocijas kituose ir į jas sureaguoti
• vaizduotės trūkumas
• logiškas ir griežtas mąstymo stilius, neatsižvelgiantis į emocijas
• prasti stresinių situacijų valdymo įgūdžiai
• mažiau altruistiška nei kiti
• atrodo tolima, griežta ir be humoro
• prastas pasitenkinimas gyvenimu
• nepatogumas
• tuštuma
• meilumo stoka
• panika

"Viskas skamba labai praktiškai" - draugė pakomentavo mano artimiausių kelių metų planus - "ar tu to tikrai nori?" - kilo klausimas. Mano atsakymas paprastas - nežinau. Gerai pagalvojus, aš nesu tikra, kad žinau, ką reiškia norėti. Pas mane labiau vyrauja "reikia". Didžiąją savo gyvenimo dalį plaukiau pasroviui. Gyvenau pagrinde taip, kad nejausti fizinio nepatogumo. Juk jei net fiziškai nepatogu, tikrai aišku, kad to nenoriu. Tiesa, tas nepatogumas retai kada buvo rodiklis atsisakyti. Dažnai nepatogiau buvo atsisakyti. O, kai pagaliau išmokau sakyti "NE", rodos ir gyvenimas prarado prasmę. Nuo to momento aš nieko nenoriu ir man nieko nereikia. Gal laikas vėl įprasminti savo gyvenimą, tik kitaip.

Kažkada maniau, kad mano emocijų paletė yra gana plati, juk verkiu kai liūdna, juokiuosi kai juokinga, jaučiu tuštumą krūtinėje, kai baisu ar neramu. Dažniausiai, kai jaučiuosi kalta, virpu ar tiesiog negaliu nustovėti vietoje, jei nekantrauju. Atradau aleksitimiją, kai googlinau, kodėl tuo metu jaučiausi tokia viskam apatiška, kodėl nejaučiu ilgesio, kodėl sutikusi man iš ties svarbius žmones jaučiuosi kaip viską automatiškai darantis robotas, kodėl vieninteliai žmonės kuriems natūralu pasakyti "myliu" yra mano vyras ir dukrytė, kodėl visi mano veiksmai kitų žmonių atžvilgiu yra - atsakomybė. 

Besigilindama išsiaiškinau, kad tai, ką jaučiu, yra tik fizinės reakcijos į tam tikras situacijas. Tai atrodo taip teisinga, nes, kad ir kas bevyktų su manimi fiziškai, viduje, rodos, visada tiesiog tuščia. Ko nejaučiu, tai yra tos emocijos kurios nekelia fizinių pojūčių. Anksčiau to nepastebėjau, matyt nesureikšminau. Emocijų įvardinimas visada buvo tik interpretacija atsižvelgiant į per gyvenimą surinktus faktus. 

Dažnai, įvardindama emocijas, sakau taip, kaip manau jog turėčiau jaustis arba taip, kaip manau, kad kitas žmogus norėtų jog jausčiausi, o ne dėl to, jog taip jaučiuosi. Skamba veidmainiškai? Manai, kad tokiu atveju mano žodžiai yra melas? Bet, jei meluočiau, tai tiesa būtų priešingi jausmai... O aš, manau, neturiu jokių. Apie tai kalbėdama jaučiu tuštumą krūtinėje ir nežinau ar tai kaltė, ar nerimas, ar baimė, ar kokia kita emocija apie kurią nė nepagalvoju. Atrodo neturiu jokių emocijų, nors, dažnai, automatiškai jas įvardinu, nė nesusimasčius, per daugelį metų išugdytas, nevalingas įprotis.

Žinau, kad kai kam iš šalies atrodau labai laiminga asmenybė. Dabar abejoju, kad sakydama jog esu laiminga tikrai tai turiu omenyje. Manau, man laimė - tai nepatogių fizinių jausmų nebūvimas. Kai esu laisva nuo primestų ar išsigalvotų atsakomybių, ribojimų, kai nereikia nerimauti, kad liksiu nesuprasta, kai nereikia skubėti. Matyt dėl to kalvų slėnio peizažas su puikia kompanija šalia, man teikia tiek pat laimės, kiek suorganizuota virtuvės spintelė namuose. Abiem atvejais galiu visiškai atsipalaiduoti, abiem atvejais žinau, kad esu priimama būtent tokia kokia esu, negalvoju apie tai, kas kelia nepatogius fizinius jausmus, o, tiesiog, mėgaujuosi vaizdu.

Aistė

 

Draugystė. Vieniems tai jausmas, man tai yra apibrėžimas

 

Kai esi vaikas, pavadinti kažką draugu yra ypatingai paprasta. Prieini, pradedi žaisti šalia ir vuolia - geriausi draugai. Be jokių kriterijų, be lūkesčių, be įsipareigojimų... Be baimių būti įskaudintam, išduotam, be baimės būti paliktam. Užtenka tiesiog malonių emocijų būnant kartu. Nesvarbu, kad dažniausiai draugystė trunka valandą, dieną, kelias... Mano penkiametė dukrytė kiekvieną dieną grįžus įvardija vis kitą tos dienos draugą. Net ir jos geriausias draugas, kai kuriomis dienomis būna draugas su kažkuo kitu, bet ne su ja.

Augdami santykiuose pradedame ieškoti prasmės. Darosi vis sunkiau naują žmogų pavadinti draugu, itin kvailai atrodo tie, kurie įvardija kitus draugais vos po vieno susitikimo. Suaugus, nebeužtenka tiesiog būti kartu čia ir dabar. 

Žvelgiant į mano praeitį, rodos, visada, buvo žmonių, su kuriais praleisdavau daugiau laiko nei su kitais, kuriuos įvardindavau geriausiais draugais. Man buvo gerai. Todėl, buvau itin šokiruota, kai vieną dieną, įpusėjus trečią dešimtmetį, vienu sunkiausiu mano gyvenimo periodu, suvokiau, kad esu visai viena. Pradėjus analizuoti savo ankstesnius santykius, suvokiau, kad visada bendraudavau su visais, bet, tuo pačiu, niekada niekam nepriklausiau. Atsiminiau, kiekvieną kartą, kai man teko stebėti, kaip mano geriausi draugai susiranda geresnių, o aš likdavau pamiršta už borto. Nekaltinu jų, akivaizdu, kad būtent aš nesugebėdavau suteikti žmonės to, ko jiems reikia iš draugo, kai tuo tarpu kitiems tokių problemų nekilo.

Dabar juokinga, kad tuo gyvenimo periodu buvau pradėjus atsiriboti nuo kiekvieno, kuris neatitiko mano tuometinio tikro draugo apibrėžimo. Kad ir kaip vaikiškai skambėtų, išmečiau visus Facebook draugus, pasilikdama tik tuos su kuriais bendravau gyvai. Kai Facebook pradėjo siūlyti draugus (tada tai darė kažkaip kitaip nei dabar), nusprendžiau, kad man visai jo nereikia. Pasikeičiau kontaktus, kad žmonės, kurie su manimi nekontaktuoja net ir neturėtų kaip. Man to reikėjo. Tuo pačiu į visas puses dalinausi savo atradimu, kad neturiu draugų, taip nustebindama ir įskaudindama ne vieną žmogų, kurie, vis dėl to, laikė mane drauge ir jautėsi mano draugais.

Nudegus su netikromis draugystėmis... Nors, ne. Sąžinė neleidžia jų vadinti netikromis. Jos buvo tikros. Tuo metu. Manau, teisingesnis išsireiškimas būtų, nudegus su sezoninėmis draugystėmis, skiriu labai daug laiko santykių analizei, taisyklių, ką reiškia būti tikru draugu kūrimui ir redagavimui.

Nežinau kaip kiti, bet aš draugiškus santykius palaikyti galiu tik su tuo žmogumi, kuris, nepaisant kitokio gyvenimo būdo ar požiūrio į gyvenimą, man leidžia būti savimi, leidžia keistis, siekti to, ko noriu būtent aš, nesprausdamas manęs į savo ar visuomenė sukurtus rėmus. Tikrai geri draugai komunikuoja efektyviai, t. y. diskutuoja, klausia, prašo, pasako savo nuomonę, nenutyli, nemeluoja. Tikras draugas neprivalo pritarti viskam, ką aš darau, tačiau turi gerbti mano pasirinkimus, turi palaikyti mane einant pasirinktu gyvenimo keliu, paskatinti, padėti atsikelti kai suklumpu, padrąsinti augimo procese. Paradoksalu, gal ir tu atkreipei dėmesį, bet taip elgiasi dažniau svetimi nei artimi. 

Po 25 metų trukusių tik sezoninių draugysčių (trukusių dažniausiai 9 mėnesius, daugiausiai metus, išimtiniais atvejais du... su keliais žmonėmis tos sezoninės draugystės kartojosi kas kelis metus), dabar gera su kai kuriais skaičiuoti šeštus ar septintus (nepertraukiamus) draugystės metus.

Nuo minėtos krizės iki dabar, man retai kada užtenka tiesiog malonios spontaniškos bendrystės. Mano visi santykiai nuolat analizuojami, nuolat vertinami. Man reikia nuolatinio patvirtinimo, kad mes tikrai draugai. Tiesa užtikrinimo neprašau, aš analizuoju ir vertinu kiekvieną kontaktą, kiekvieną pokalbį, kiekvieną žodį, kiekvieną reakciją... Skiriu daugybė energijos ir laiko buvimui drauge (visada atrodo per mažai). Nenoriu būt palikta ir pamiršta, nenoriu vieną dieną vėl susivokti, kad esu viena. Vienos rankos užtektų suskaičiuoti žmonėms, su kuriais jaučiuosi saugi, nes, su kitais, juk... bendraujam per retai, kalbamės ne taip atvirai, nepaliečiam gilesnių temų... Žodžiu, nesielgiam kaip turėtų elgtis tikri draugai.

 Aistė

Visi užaugame traumuoti... Ką kaltinti?

 

Girdėjau sakoma, kad "50% alkoholikų vaikų tampa alkoholikais". Matyt 50% neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, likę daro viską, kad jų gyvenimas būtų kitoks. Esu įsitikinusi, kad tas pats ir su vienišų mamų vaikais. Aišku, rezultatas dar priklauso nuo to, ar vaikas jau buvo sąmoningas, kai jo mama tapo vieniša, ar dar ne... Kol vienišos mamos vaikas dirba ties darnios šeimos kūrimu, vaikas iš pilnos šeimos nė neturi poreikio santuokai ar vaikų gimdymui, jei tėvai neatrodė laimingi kartu... Patyčias vaikystėje patyrę žmonės arba tyčiosis iš kitų, kad jaustųsi stipresni, arba bus perdėtai draugiški, nes nenorės kad kas patirtų tai, ką patyrė jie... Tai tik keli, tokie bendri, pavyzdžiai.

Man patiko pavyzdys iš serialo "Daktaras Housas". Vienos merginos trauma buvo ta, kad ji pasiturinti, iš darnios šeimos ir viskas gyvenime jai klostėsi sklandžiai, kai tuo tarpu aplinkiniai vis kankinosi dėl kažkokių gyvenimo problemų. Kad ir kokios gyvenimo sąlygos besusiklostytų, tikiu, kad visi mes užaugame daugiau ar mažiau traumuoti.

Tą turint omenyje, kiekvieną dieną vertinu veiksmus savo vaiko atžvilgiu, svarstau kaip jie ją traumuos. Tie patys veiksmai skirtingus žmones skirtingai traumuoja, jei iš vis traumuoja. Smerkiu save kiekvieną kartą, kai pakeliu balsą, kai pasakau ne, kai pamirštu ištęsėt pažadą, kai nuvertinu savo vaiko ašaras. Smerkiu, bet vis tiek taip darau. Darau, nes taip reikia, nes tokia esu, nes kitaip neišeina. Smerkiu, bet nevaržau savęs, nes - kad ir ką bedaryčiau - mano vaikas užaugs traumuotas.

Užaugus, kai kurias traumas lengva atsekti. Keli, asmeniniai pavyzdžiai:

• "Turi būti liekna, bet ne per liekna...". Paauglystėje sulaukiau komentaro, kaip aš čia galiu būti storesnė, nei moteris pagimdžiusi vaiką. Mergaičių kūnas keičiasi, duh, hormonai ar kas ten... Klasiokių išpūstos akys, išgirdus kiek sveriu, tikrai nepagelbėjo situacijai... Tada nepagalvojau, kad tai normalu, kai esu visa galva aukštesnė. Pagal mano ūgį svoris buvo ant apatinės, dar sveiko svorio ribos. Sulieknėjus įtikti irgi sunku. Kiekvieną dieną turiu sau į galvą kalti, kad gerai taip, kaip atrodau, kol jaučiuosi gerai.
• "Tavo draugystė nieko nereiškia" man buvo pasakyta, kai per klasės ekskursiją prie ežero galiausiai buvau palikta viena sėdėti ant savo kuprinės, nes grupelėje buvom susitarę, kas atsineš pleduką. Tą dieną išmokau, kad aš turiu būti atsakinga iš būtinybes, kad nebūčiau palikta. Dabar juokinga, kad beveik visa klasė nusisuko nuo manęs ir nebendravo daugiau nei metus vien todėl, kad trenkiau klasiokei į veidą už įžeidimą. Pirmos ją guosti supuolė tos, kurios daugiausiai ir pikčiausiai apkalbinėjo ją už nugaros... Buvo galutinai įtvirtinta, kai į mano vestuves atvyko tik 2 iš 20 mano pakviestų ne šeimos narių. Mano siela negrįžtamai sužalota visam likusiam gyvenimui.
• "Tu naivi ir kvaila" mano pirmos geriausios draugės pademonstravo susimokydamos mane apgauti žaidžiant kortomis, priduodamos kartu rinktus butelius man nežinant ir nė nepasidalinant gautais pinigais. Dabar man smalsu, kiek iš tų atvejų manimi iš ties naudojosi, kiek santykių nutrūko, nes man buvo įteigta, jog manimi naudojasi. 
• Dar daug pavyzdžių iš gyvenimo nublanksta prieš žmonių (įskaitant pačius artimiausius) reakciją, man pasirinkus sau vyrą musulmoną. Matomai atrodau tokia naivi ir kvaila, kad man per du draugystės metus neįmanoma suprasti ar mano santykiai tikri ar manimi naudojasi, kai beveik visi aplink iš kart mato jog mano santuoka tik dėl dokumentų... Ką jau kalbėti apie nuolatinį lyginimą su aplinkiniais. Ar jau aišku kodėl visada skubu teisintis?
• "Tavo veiksmai nieko nereiškia" man buvo trinktelint per užpakalį pareikšta, kai parodžiau nepagarbą mamos skriaudikui. Buvo pakartota, kai buvau nustumta į šalį bandydama neišleisti savo senelio iš namų po to, kai išgirdau jog dėl sveikatos sumetimų jis turėtų likti namie - tą dieną jis mirė. Man tada dar nebuvo nė penkių metų. Iki šiol atrodo, kad mano pastangos nieko nereiškia, mano veiksmai ignoruojami arba nuvertinami. Tiesa, dabar suvokiu, kad dažniausiai aš matau ir sureikšminu tik negatyvią kritiką, kuri patvirtina mano baimes, kai tikrai turiu ne vieną žmogų šalia, kuris mane vertina ir palaiko.

Pavojingiausios tos traumos, kurių atsekti neįmanoma. Manyje vyksta nuolatinė vidinė kova. Vyksta, nes:

• "Gyvenimas turi būti sunkus". Net ir pagal religijas - Dievas labiausiai myli tuos, kurie daugiausiai kenčia. Jei gyventi lengva ir esu laiminga, vadinasi kažką darau negerai. 
• "Visada vos galą su galu sudursi". Net dusina suvokimas, kad turiu, kad uždirbu, kad galiu turėti dar daugiau, bet ką, ką noriu. Keista, nes nepritekliaus nejaučiau, rodos visada gavau viską ko man reikėjo, ir daugiau. Tačiau, nuo momento, kai pradėjau dirbti, atrodo, kad neturiu teisės norėt daugiau, nes jau turiu viską ko man reikia ir su viršum. Aikčiojimai išgirdus, kad uždirbu ne minimumą, tik pablogino situaciją, net jei intencija buvo pasidžiaugti. 
• "Tavo skausmas nevertas dėmesio". Pasaulyje karai, badas, skurdas... O tu čia skundiesi dėl tokių smulkmenų... Rimtai? Dėl tokių nesąmonių tiek ašarų? Nesuk galvos. Pamiršk. Praeis. Visada, visada atsiras kam žymiai blogiau.
• "Tie kuriems gyventi lengviau privalo aukotis dėl tų, kuriems gyventi sunkiau" ir tai nebūtinai turtingas ir vargšas, sveikas ir nesveikas... Jei esi jaunesnė, jei neturi/turi mažiau vaikų, jei turi automobilį, jei geriau uždirbti - turi ir investuoti daugiau. Juk tau lengviau. Tuo pačiu sulauki "Apie juos pagalvojau ir pasirūpinau. Tau nieko neparuošiau, nes žinau, kad tu pati gali savimi pasirūpinti".  

Šiandien norėčiau atsiprašyti visų, kuriuos traumavo mano žodžiai ar veiksmai, tačiau tai reikštų jog atsiprašau, už tai, kad gyvenau savo gyvenimą taip, kaip tuo metu maniau yra teisinga... Visi užaugame su traumomis. Nėra čia ko gailėtis. Kadangi nesigailiu savo veiksmų, kažkaip nesąžininga būtų kaltinti kitus dėl jų tuometinių veiksmų.

Aistė

 

Nustok skirtingus žmones vertinti pagal vienodus kriterijus ir tau bus lengviau būti savimi!

 

Nežinau kaip tau, bet man tai akivaizdu, kad kai kuriuos dalykus gerai mokėti ar iš vis išmokti vieniems tiesiog nelemta, kai tuo tarpu kitiems, tai reikalauja tik minimalių pastangų... Vieniems sekasi mokytis kalbas, kitiems lengviau krimsti tiksliuosius mokslus, tretiems lyg į kraują įaugę fiziniai ar techniniai darbai, menas... Juk vieni gali mokėti 5 ir 10 kalbų, kai tuo tarpu kiti vargsta su savo gimtąją. Žmonės gali puikiai įsiminti ir išmanyti tam tikrų sričių teoriją, kai tuo tarpu treti ir be teorijos, tai puikiai įgyvendina praktikoje. Tad, kam kitus mesti į vieną puodą - vertinti pagal vienodus kriterijus? 

Kaip skiriasi žmonių gabumai, taip skiriasi ir jų interesai. Turėdami skirtingas vertybes, tuo pačiu sureikšminame ir skirtingus dalykus. Kol vieni rūpinasi savo religija, kiti žiūri ką valgo, treti savo laiką aukoja padaryti pasaulį geresniu. Ir nesvarbu kuria religija rūpinasi. Nesvarbu ar žmogus vegetaras, veganas ar žaliavalgis. Ir ar gerą daro rūpindamasis vargšais, alkanais Afrikos vaikais ar kačiukais šalia esančioje prieglaudoje. Kiekvienas savo energiją naudojame skirtingose srityse. Tobulų žmonių nėra. Kiekvienai asmenybei tobulybė reiškia visiškai skirtingus dalykus. Kas tobula tau, visiška nesąmonė kitam...

Mažai kas iš mūsų, žmonių, esame perfekcionistai, kurie viską, ko imasi, atlieka 100%. Kalbėti žymiai lengviau nei imtis veiksmų. Mažuma, jei iš vis tokių yra, nenusižengia savo susikurtiems standartams ir neperžengia sau užsibrėžtų ribų. Nesvarbu, ar tai būtų kažkokios ideologijos sekimas, ar taisyklių laikymasis, ar savo požiūrio pateisinimas veiksmais…  Paradoksalu, tačiau, nepaisant kasdienių išimčių savo žodžiams ir veiksmams, iš kitų tikimės ir, dažnai net reikalaujame, tobulumo. 

Sąmoningai ar ne, spaudžiame žmones teisintis dėl dalinai sekamų ideologijų, dalinai besilaikomų taisyklių, dalinai išpildytų planų... Piktinamės ir baisimės svetimame požiūryje įžvelgiamais atgrasiais kraštutinumais, kurie, greičiausiai, nė nebus siekiami. Ir, kartu, teisiame žmones, kodėl tie baisieji kraštutinumai nėra siekiami… 

Esu įsitikinusi, kad menkinti asmenybę dėl to, kad ji neatitinka mūsų susigalvotų tobulybės kriterijų yra visiškas absurdas. Klausant tokių įžvalgų, susidaro įspūdis, kad visų žmonių interesai ir prioritetai turėtų būti vienodi. Lyg kažkas vienas turėtų teisę spręsti kieno interesai ir prioritetai yra geresni... Kai tuo tarpu visi kovojame už savo teisę būti savimi, laisvę rinktis ir tobulėti mums priimtina linkme. 

Mes visi norime būti savimi, būti priimti kitų būtent tokie, kokie esame, ir jaustis patogiai, jaustis įvertintiems už tai kas mums sekasi, o ne nuvertintiems už tai, kad kažkas kažką moka geriau...  Pašiepti interesus, prioritetus, kritikuoti, kad gabumai, tam tikroje srityje, neprilygsta kitų asmenybių gabumams yra visiškai beprasmiška ir neteikia jokios naudos nei vienai, nei kitai pusei... Priešingai. Tai tik gadina santykius! 

O ir teisdama kitus tu nuteisi save! Kiekvieną kartą savo veiksmus vertini per kriterijus kuriuos taikei kitiems. Nustok teisti kitus, nustosi teisti ir save. Taip bus lengviau priimti save būtent tokią kokia esi.

Kas yra afirmacija ir kaip ją gali panaudoti savo gyvenimo pagerinimui?

 

Afirmacija - pozityvus teiginys kartojamas savitaigos tikslais. Kažkada, labai seniai, prisiskaičiau apie afirmacijas ir nusprendžiau pabandyti pati. Tada prisirašiau ne vieną dešimtį afirmacijų (išreiškiančių tą patį teiginį) bandydama sutalpinti visus savo įgeidžius kuo glaudžiau, paprasčiau ir aiškiau. Stengiausi surimuoti, stengiausi suformuluoti taip, kad būtų lengva atsiminti ir nereiktų kas rytą skaityti ilgo ir nerangaus teksto. 

 

Tiesa, nors galutinės afirmacijos taip ir nekartojau, po kelių metų, naršydama po savo užrašus, buvau labai nustebinta. Viskas, ką tada užsirašiau, išsipildė. Skaičiau su laimės ašaromis akyse, skaičiau ir virpėjau suvokdama, kad kiekvienas žodis yra dabarties atspindys. Buvo iš ties nerealu. Po tokios patirties dar ne kartą griebiausi afirmacijų kartojimo, tiksliau užsirašymo. Ir kas kartą tik dar labiau įsitikinu, kad tai veikia. 

Reikia užsirašyti tiesiogiai, lengvai suprantamą sakinį arba tekstuką. Teiginys turi būti esamuoju laiku, lyg norima būsena jau pasiekta, be neiginių. Pvz.: "Aš galiu", "Valgau ir lieknėju", "Aš sveika", "Aš laiminga". Sunkiausia dalis yra kartoti teiginį esamuoju laiku, nuoširdžiai tikint, kad taip ir yra (kai taip dar nėra). Aš, kartodama pasirašytą teiginį, kartu įsivaizduoju ir kažkokią vizualizaciją, kuri atitiktų teiginį. 

Kai kurie šaltiniai rekomenduoja įsivaizduoti procesą, aš rekomenduoju įsivaizduoti tik rezultatą, nes kitaip galutinė būsena ir bus tik procesas. Kai pirmą kartą įsivaizdavau laisvę nuo žalingų įpročių, aš įsivaizdavau kaip išsivaduoju iš kažkokių pančių, virvių, grandinių... Vieną dieną susivokiau, kad mano kiekviena diena yra kova, kad išlaikyti būseną be žalingų įpročių. Šiandien įsivaizduoju, kad mano visi žalingi įpročiai (žalinga mityba, tingumas, perdėtas jautrumas ir kt.) palaidoti toli toli, jau voratinkliais apaugusiose kapinėse, o aš laistau gražiai žydinčias, gyvas gėles. 

Noriu atkreipti dėmesį į žodį "puoselėju". Šį žodį naudoju vietoje žodžio "formuoju", kad rezutatas atrodytų jau įgyvendintas, o ne procese.

Aistė

 

Alizai penki metai!

 

Mūsų dukrytei tik penki, o ji jau skaičiuoja, skaito, rašo... Vis lyginu su savimi. Septynių metų mokėjau vos kelias raides. Tiesa, man neteko keliauti į paruošiamąją klasę būnant keturių metų. Kitais metais Aliza jau pirmokė. Anglijoje vaikai mokyklą pradeda anksti...

Aliza tikra ekstravertė. Jai reikalinga nuolatinė žmonių kompanija. Gyva. Video skambučiai, kad ir kaip entuziastingai juos pradeda, ne tas pats. Kartais atrodo, kad kuo arčiau mokyklos, tuo daugiau energijos mūsų vaikas turi. O susitikusi su savo geriausiu draugu, rodos, skraido padebesiais. 

Mūsų mergina kupina meilės. Nuolat prisimena šeimos narius Lietuvoje ir Pakistane. Skambina dažniau nei aš. Paskambinusi visada nusiųs virtualų bučkį ar apkabinimą. Žodžiu bendrauti dar sunkoka. Sunkoka, dalinai dėl kalbos barjero (kad ir supranta lietuvių ir urdų kalbas,  bet kalbėti lengviausia angliškai), dalinai dėl to, kad ji linkusi bendrauti daugiau veiksmais nei žodžiais. Mes, tėvai, visada apkabinti ir išbučiuoti prieš mokyklą, po mokyklos. Taip pat, esame apkrauti daugybe atvirukų, kuriuose parašyta "Aliza 💗 ... ". Aliza visada džiaugiasi, kai laiką leidžiame visa šeima. Nesvarbu ar žaidžiame namie, ar vaikštome po parką ar mieste, svarbu visi trys.

Mažoji vis panašesnė į mane. Gal dėl to, kad abi gimėme po dvynių ženklu? Greičiausiai dėl to, kad aš be ne vienintelė moteris jos aplinkoje ir dar mama. Aliza itin jautri, greit prisiriša prie žmonių ir daiktų, sureikšmina gimtadienius, jai rūpi kaip jaučiasi ją supantys žmonės, tuo pačiu mėgsta vadovauti, nesupranta sarkazmo... Atrodo, net ir domisi tais pačiais dalykais kaip aš. Šiuo metu: sveika gyvensena (mityba bei fizinė veikla), paliekamų atliekų mažinimas ir gamtosauga. Tiesa, kitaip nei aš, Aliza mėgsta knygas. O užaugusi nori būti astronaute (ir/arba pilote). Taip taip, jau daugiau nei metai mūsų dukrytės mėgstamiausia tema yra astronomija.

Jau keli mėnesiai Aliza miega ne tik savo lovoje, bet ir savame kambaryje. Šis sprendimas padarytas atsiklausus jos, be prievartos, su pažadu, kad mūsų miegamojo durys bus visada atidarytos ir mes girdėsim jei jai kažko prireiks. Užmigti padeda vakaro rutina, į kurią įeina istorijos sakymas arba knygos skaitymas bei daina. Kiekvieną rytą valandėlei atkeliauja pamiegoti ir su mumis.

Penktojo gimtadienio Aliza laukė itin ilgai, lyg jis reikštų jog nuo šios dienos ji iš tiesų yra didelė. Jai labai nepatinka jei kas ją vadina maža. Mes, su vyru, pasistengėm, kad Alizos gimtadienis iš tiesų būtų ypatingas. Ilgą laiką ji kartojo kaip nori į pajūri, tad važiavom į pajūrį. Nors, dienos bėgyje vis galvojau, kad daug ką daryčiau kitaip (pradedant nuo ištežusių keksiukų kurie turėjo būti tortas), dukrytės šypsena ir dėkingumas rodė, kad jai ta diena ir taip buvo tobula. Net susigraudinau, kai mūsų penkių metų vaikas vis dėkojo už dainas ir dovanas, vis kartojo kaip jai smagu.

Paskutiniu metu Alizos norai labai išaugo. Rodos nori 100 vis kitokių dalykų kiekvieną mielą dieną. Sunku ir į parduotuvę nueiti... Ypač kai taip nesinori nuolat kartoti "Ne". Sprendimas - penktojo gimtadienio proga dovanų gavo piniginę ir pažadą kiekvieną pirmadienį gauti po 5 svarus, tačiau, nuo šiol, mama ir tėtis pirks tik tai ko jai reikia, o ji pirksis tai ko nori tik už savo pinigus. Viliuosi, ateityje, Aliza geriau elgsis su pinigais nei aš. 

 

Aistė

Aire slėnio pėsčiųjų takas. Leeds, Anglija

 

Beveik pusė metų tai vaikštau, tai važinėju dviračiu palei Leeds & Liverpool kanalą. Labai noriu šiuo grožiu pasidalinti ir su kitais, tad pateikiu kelias dienas rinktus kadrus. 

Mano namai yra daugmaž Leeds miesto ribose esančios kanalo dalies pusiaukelėje, tad kiekvieną dieną renkuosi vis kitą pusę. Dienos metu šis takas pilnas žmonių, aš jų išvengiu vaikščiodama ar važinėdama rytais. 

Kiekvienas pasivaikščiojimas suteikia vis kitokį įspūdį, nes supantys vaizdai labai priklauso ir nuo oro. Rūke atrodo vienaip, apšviesti saulėje visai kitaip. Pakeliui visada smagu sutikti voveraites, antis, žąsis (nors ir apšnypščia mane kiekvieną kartą), gulbes, kitokius paukščius. Gamtos garsai tiesiog užburiantys.

 Aistė