Lajų takas, mamos Agnės akimis.
Neatsispyrėme
ir mes. Vieną rugpjūčio savaitgalį aplankėme lajų taką Anykščiuose. Na, man tai
buvo šioks toks iššūkis, nes bijau aukščio. Nelabai ką ir mačiau :D, taku
ėjau nežiūrėdama žemyn, į bokšto viršų lipti nesiryžau. Net vyras, užlipęs į
bokštą sakė: - na žinok, nelabai aš bijau aukščio, bet nemalonu ten
viršuje.
Vaikams
ir mūsų augintiniui kažkaip jokių baimių nepasireiškė. Vyresnėlis lipo ir į
patį viršų. Nusileido pilnas įspūdžių, pasakojo kaip jam atrodo, kad bokštas
siūbuoja. Negaliu pasakyti, kad nepatiko, bet baimės akys buvo didesnės.
Aplankyti verta, bet žinau, kad sekantį kartą nesineščiau šuns. Nors ir
lengvas, bet iš baimės aš jį vargšiuką taip spaudžiau, kad nulipusi pajutau,
jog ranka nutirpo. Taip pat, tikrai nebesidėčiau suknelės, nes vėjui pūstelėjus
turėjo būt gerų vaizdų :D O ir apie kilometrą keliauti iki mašinos per karštį,
buvo šioks toks išbandymas. Vaikai pavargo, todėl manau, protingiau būtų
palaukti kol baigsis lajų tako lankymo bumas ;)
Mama
Agnė
Lajų takas, mamos Renatos akimis.
Labai
laukėme, kada gi pagaliau bus galima ten apsilankyti. Išsiruošėme antrąjį
savaitgalį po atidarymo (juk taip norisi kuo greičiau pabūti, pamatyti,
pajausti... ) , galvojom vis mažiau žmonių bus, nei per atidarymą. Dėl žmonių
gausos labai klydom, automobiliai išsirikiavę likus 4 km iki vietos. Na, mes
bandėm privažiuoti kuo arčiau, tai ėjimui pasilikom nepilną kilometrą.. Nors
drąsiai galėjome važiuoti arčiau tikslo, kuo arčiau - tuo daugiau laisvų vietų.
Priėję link posūkio, kuris veda tiesiai prie Puntuko pamatėme eilę. Iki pat
Puntuko eilė, ten priėjus - į kalną EILĖ!!! Net skambinau mamai Agnei
paklausti, ar jie stovėjo kokioje nors eilėje, atsakymas buvo, kad ne. Iš to
galima spręsti, kad mes patekome į dar didesnį žmonių antplūdį, nei jie.
Susimokėjome
po 1 euriuką ir įėjome į tą, taip lauktą, taką. Tikėjausi kažko kitaip, gal per
daug tikėjausi, nes, pačiu taku, šiek tiek nusivyliau. To "VAU"
nebuvo. Grotomis aptvertas takas per mišką ir tiek (ir iš aplinkinių žmonių
girdėjosi pasakymai " tikėjausi, kažko daugiau").
Artėjant
link bokšto, vaizdai jau panašėjo į tą "VAU". Gamtovaizdis iš ties
labai gražus, tik pasimėgauti tais vaizdais labai trumpai galėjome, nes
norinčių labai daug buvo.
Na
ir liko kopimas į bokštą. Didelio svyravimo nejutau, labiau žmonių gausa
baugino... O gal ir dėl to, kad panašiame bokšte jau esu buvusi, žinojau ko
tikėtis. Pačiame bokšto viršuje nei apsisukt, nei pajudėt... Gražiausi vaizdais
matosi bekopiant į bokštą, o pačiame viršuje, aukšti aptvarai riboja
matomumą, o gal tai žmonių gausa trukdė normaliai pasižvalgyti. Nusifotografavimui
vos įsibrovėm į kamputį :D
 |
| vaizdai bekopiant ... |
 |
| Vaizdai bokšto viršuje.. ;) |
Vien
dėl lajų tako nežinau ar grįžčiau, bet dėl apžvalgos bokšto tikrai grįšiu.. Rudenį...
Keliaudami
link automobilio, prisilietėme prie švento Ąžuolo.
Važiuojant
į Anykščius dar verta užsukti į Arklio
muziejų, šalimais galima pasijodinėti, bei pasivažinėti
rogutėmis vasarą.
Mama Renata
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą